Nežinia, ar sąmoningai siekiant nuslėpti tiesą, ar iš įpratimo, pirmiausiai buvo paskelbta, kad tai baskų separatistų (ETA) išpuolis.
Rinkimų išvakarėse paaiškėjo, kad taip nėra. Pasirodė, kad išpuolį organizavo su Al Qaeda susiję asmenys, o pats išpuolis – tai kerštas už aktyvią Ispanijos (visų pirma Partido Popular lyderio ir Ispanijos premjero – Jose Maria Aznaro) paramą Jungtinių Valstijų inicijuotoje karinėje kampanijoje Irake.
Vertinant suprimityvintos informacijos srautą, pirma kas šauna į galvą – rinkimuose laimėjo Ispanijos socialistų partija. Taip skelbiama daugumoje visuomenės informavimo priemonių. Tokį toną palaiko politologai. Savo komentaruose jie aiškina ir netikėtos socialistų pergalės priežastis: ši partija pasisakė prieš proamerikietišką Aznaro vyriausybės politiką ir grasino atšauksianti Ispanų karius iš Irako. Aiškinama, kad Ispanijos rinkėjai atkeršijo konservatoriams už skaudžias tokios politikos (kuriai, kitaip nei bendrai Partido Popular politikai, nepritarė dauguma piliečių) pasekmes bei už klaidingos versijos apie ETA dalyvavimą išpuolyje pateikimą.
Tačiau toks požiūris paviršutiniškas. Bėda ta, kad tikrieji rinkimų nugalėtojai nėra nei socialistai, nei kažkuri nereikšminga politinė grupelė, gausianti „auksinę akciją“ sudarant naująją Ispanijos vyriausybę (mat socialistai nors ir turi daugiausiai mandatų, neturi absoliučios daugumos). Dar daugiau, rinkimų rezultatus nulėmė ne Ispanijos rinkėjai, o tie, kurie atliko manipuliaciją jų jausmais, jų baime. Rinkėjai tapo aklais emocijų pagalba valdomais įrankiais.
Todėl tikrieji sekmadienį įvykusių rinkimų nugalėtojai – tarptautiniai teroristai.
Ispanijos piliečiai išrinko teroristams naudingesnę politiką deklaruojančius socialdemokratus. Dar daugiau, jie davė puikų ženklą visai „teroristų bendruomenei“, kad sprogdinimais galima efektyviai vykdyti savo politiką; kad tokiu būdu „protestuodami“ prieš nepageidautinus sprendimus jie gali ne tik bandyti įtakoti vyriausybių politiką (tai daroma jau pakankamai seniai, tik, kaip taisyklė, nelabai sėkmingai), bet ir į valdžią gali atvesti jiems palankią (ar bent palankesnę) politiką vykdančias politines jėgas.
Šią Al Qaeda teroristų pergalę dar labiau paryškino tuoj paaiškėjus rinkimų rezultatams socialistų lyderio (būsimojo premjero) išsakytas patikinimas, kad Ispanija imsis išvesti savo kariuomenę iš Irako.
Kad ir kaip tai būtų nemalonu, tenka konstatuoti, kad Ispanijos rinkėjų kerštas už Partido Popular politiką kris ant jų pačių galvų. Tačiau teks ir kitiems. Ir ne todėl, kad daugumą gavusi socialistų partija yra bloga. Tiesiog po šių rinkimų teroristai aiškiai pamatė galintys lengvai įtakoti didžiųjų Europos valstybių politiką. Kai tai puikiai pavyko Ispanijoje, panašių įsiterpimų į rinkimų kampanijas galime laukti ir kitose šalyse. Taigi, Ispanų rinkėjai padarė bjaurią paslaugą visai Europai. Galbūt netgi visam pasauliui.
Pyktis, nuoskauda ir keršto troškimas – blogi patarėjai. Iš jais paremtų sprendimų dažniausiai pelnosi priešai.
