Kiekvienas besidomintis politika ir iki dokumentų paskelbimo žinojo, jog Vakarai susirūpinę, kad Pakistano branduoliniai ginklai gali patekti teroristams. Seniai žinomas faktas, jog arabų valstybės, daugiausia valdomos sunitų, bijo branduolinio Irano. Ne paslaptis, jog Rusija yra „mafijinė valstybė“, valdoma buvusios KGB. Ne paslaptis, jog Šiaurės Korėjos likimas jaudina Kiniją. Visos šios problemos buvo ne kartą svarstytos Vakarų žiniasklaidoje, įvairiose politikai skirtose konferencijose, apie jas parašyta ne viena knyga.
„Wikileaks“ priduria spalvingas detales, kurios rodo, jog JAV valdžia šias problemas supranta ir ne diplomatiniai reveransai visada reiškia, kad būtent tik tokio, kaip kai kas gali pasakyti, paviršutiniško lygio yra JAV užsienio politika. Tiesa JAV diskredituoja atskleisti šnipinėjimo atvejai Junginėse tautose, tačiau niekam ne paslaptis, jog JT šnipinėja visos pasaulio valstybės, nors tai ir draudžiama.
Lietuvos atveju, yra įdomus Vokietijos kanclerės Angelos Merkel raginimas Lietuvai remti Gruziją. Nors Rusijos agresija Gruzijoje susilaukė visuotinio Vakarų pasmerkimo, tačiau ši pikantiška detalė nemažai sako apie Vokietijos politiką – bijant išreikšti savo nuomonę, siūloma tai daryti Lietuvai. Tačiau seniai žinoma, jog Vokietijai, ir ne tik jai, už politinius principus svarbesni ūkio interesai, tuo tarpu politines nuostatas siūloma ginti kitiems, šiuo atveju beveik Rusijos energetiniuose gniaužtuose atsidūrusiai Lietuvai.
Apskirtai „Wikileaks“ paskelbti dokumentai JAV ir kitoms Vakarų valstybėms daro palyginus nedidelę žalą. Tačiau nedemokratiniams režimams ši žala yra nepalyginamai svaresnė. Geriausias pavyzdys yra Saudo Arabija, kurios gyventojai sužinojo, jog valstybės vadovas nedviprasmiškai prašė Jungtinių Valstijų smogti Iranui. Antiamerikietiškos nuotaikos arabų valstybėse yra stiprios ir pačiai tų valstybių visuomenei bus sunku suvokti, jog jų valstybių vadovai, panašiai kaip Izraelis, siekia bet kokiomis priemonėmis sustabdyti Iraną. Kremliui taip pat nemalonu girdėti, jog Putino Rusiją „mafijine valstybe“ laiko ne tik saujelė opozicionierių, bet ir JAV diplomatai, nežiūrint į visą santykių „perkrovimo“ epopėją.
Tačiau gilesnei politinių procesų analizei „Wikileaks“ paskelbti dokumentai nesuteikia daug naujos medžiagos.
Po jų paskelbimo kyla keletas klausimų. Visų pirma, kodėl „Wikileaks“ kariauja prieš JAV (kitaip kaip informacine kova dokumentų skelbimo nepavadinsi) ir neskelbia slaptų, sakykim Kinijos, Irano ar Rusijos dokumentų. Atsakymas, ko gero, aiškus – gauti slaptus dokumentus iš nedemokratiškų režimų faktiškai neįmanoma. Šiose šalyse neįmanomas ir tokių organizacijų kaip „Wikileaks“ egzistavimas; jose neįmanomas net nepriklausomos žinaisklaidos buvimas. Šia prasme „Wikileaks“ yra Vakarų civilizacijos kūdikis, nukreipęs savo informacinę ugnį prieš Vakarus.
Kita problema – kokia įtaką viešumui, visų pirmą Jungtinėse Valstijose, turės slaptų dokumentų paskelbimas. Atsakymas turbūt vienareikšmis ir priešingas tam rezultatui, kurio siekė „Wikileaks“ – jau dabar aišku, kad JAV sustiprins informacijos apsaugos priemones, padidės įtarumas bei nepasitikėjimas žiniasklaida.
Trečias klausimas – ar nedemokratiški režimai, tokie kaip Saudo Arabija, ateityje pasitikės JAV kaip partneriu, kiek tęsis jau šiuo metu jaučiamas nepasitikėjimas ir ar toks nepasitikėjimas atneš kam nors naudą. Atsakymo į šį klausimą nėra, bet perspektyvos neatrodo labai šviesios.
„Wikileaks“, žinoma, siekė demaskuoti JAV politikos dviveidiškumą, bet rezultatas yra blogas. Ir be „Wikileaks“ visi žino, jog diplomatai labai retai kalba tai, ką galvoja. Dažnai realybė yra pridengiama gražiomis, nieko nesakančiomis frazėmis. Didžioji dalis politikos vykdoma užkulisiuose ir tik po to visą diplomatinę virtuvę perėję sprendimai yra skelbiami viešai. „Wikileaks“ viešai paskelbė šios virtuvės detales, dideliam Vakarų kairuolių, visur įžvelgiančių piktus JAV kėslus, džiaugsmui.
Pasaulio politika fragmentiškai besidominčiam žmogui šios detalės, kai kurios tinkamos tik bulvariniams laikraščiams, gali atrodyti didelės sensacijos. Šiuo atveju būtų verta prisiminti Merfio dėsnį, teigiantį, jog tiems, kurie mėgsta politiką ir dešrą geriau nematyti kaip daroma viena ir kita.
Norėtųsi suprasti paties „Wikileaks“ vadovo Juliano Assange’o filosofiją bei siekius. Šiuo metu Švedija nori jį apklausti prievartavimo byloje. Tikriausia tokia byla nebūtų atsiradusi, jeigu ne slaptų dokumentų paviešinimas. JAV svarsto galimybes kelti Assange’ui bylą dėl šnipinėjimo. Assange’as šiuos kaltinimus neigia, tačiau ko kito jis gali tikėtis faktiškai paskelbęs Kryžiaus žygį prieš Vakarus? Be abejonės, Assange’as seniai būtų „neutralizuotas“ jei būtų drįsęs skelbti slaptus Irano ar Rusijos dokumentus. Užtenka prisiminti vien Anos Politkovskajos žūtį ar į kalėjimus grūdamus Irano nepriklausomų internetinių puslapių žurnalistus.
Assange’as aiškiai priklauso tam idealistiškam bei naiviam Vakarų sluoksniui, kuris Vakaruose įžvelgia tik blogį. Tokie veikėjai Šaltojo karo metais nuoširdžiai rėmė KGB finansuojam „taikos judėjimą“ Vakaruose, nepastebėdami TSRS agresyvios bei totalitarinės prigimties. Daug tokių aktyvistų vaikšto Vakarų gatvėmis su Če Gevaros marškinėliais, net nepasidomėję, kiek Če nekaltų žmonių nusiuntė į aną pasaulį. Tačiau šiuo atveju politinis naivumas ir savotiškas gėrio supratimas nėra argumentas, suteikiantis indulgenciją elgtis neatsakingai.
