aA
Pastarosiomis savaitėmis aktyviai kuriami mitai, siekiantys parodyti energetinės nepriklausomybės strategijos nereikalingumą ar net kenksmingumą. Naujieji mitologai porina, kad pertvarka energetikos ūkyje kuria antrą LEO, kuris esą niekuo nesiskiria nuo pirmojo; viskas daroma slapta, be parlamentinės kontrolės ir galiausiai bus atiduota kažkam; tuo tarpu būktai skandinama atsinaujinanti energetika. Tad reikia atsakyt į kelis klausimus: ar kuria, ar nesiskiria, ar slapta, ar privatizuos, ir ar atsinaujinanti skęsta.
Virginijus Valentinavičius
Virginijus Valentinavičius
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Ūmus nerimas dėl antrojo LEO šmėklos kilo socialdemokratams. Jie sako – jie žino. Būtent socdemai buvo pagrindiniai LEO aferos politiniai rėmėjai, todėl dabartinis seimo narės Birutės Vėsaitės įsitikinimas, galimas daiktas, kyla iš asmeninės patirties, kad viskas, kas vyksta energetikoje, yra neaišku ir nešvaru. Tačiau tikrovė kitokia – anas ir dabartinis branduolinės projektai yra nelygstamos priešybės.

Reikia priminti, kad tada strateginis investuotojas buvo parinktas be konkurso ir investuotojo sąlygomis – tiksliau ne parinktas, o galinga prekybos grupė pasisiūlė pati. Gedimino Kirkilo vyriausybė ir prezidentas Valdas Adamkus nepadorų pasiūlymą priėmė neraudonuojančiu „jūsų paslaugoms“.

Vyriausybės paslaugumas praktikoje reiškė, kad „NDX Energija“ be problemų gavo 38 procentus akcijų, visas įmanomas valdymo privilegijas ir galybę saugiklių „investicijų apsaugai“. Tai buvo investuotojo rojus, kuris nežadėjo nieko gero vartotojui, nes valstybė tuomet buvo investuotojo, o ne vartotojo pusėje. Dabar visas elektros ūkis yra valstybės rankose, o strateginis investuotojas parenkamas tarptautiniame konkurse, parengtame pagal nusistovėjusią pasaulinę tokių konkursų praktiką.

Kažkas vis dar nori likti energetikos vakardienoje, rūdijančių vamzdynų, didelių geopolitikų, mažų investicijų, nešvarios pažodine ir perkeltine (korupcijos) prasme energetikos ir ekonomikos pasaulyje.
Virgis Valentinavičius

LEO taip pat turėjo įamžinti VST privatizavimo neteisybę ir padidinti privataus sektoriaus į VST įdėto palyginti nedidelio kapitalo vertę dešimteriopai. Tai, kas vyksta dabar, priešinga – pertvarka pradėta LEO išardymu, o VST grąžinimas valstybei maksimaliai geromis valstybei sąlygomis. Ar kas nors dabar prisimena, kaip buvo gąsdinama Stokholmo arbitražais ir milijardinėmis baudomis, kurias esą valstybei teks sumokėti. Arbitražas išnyko kaip dūmas, baudų mokėti neteko, o VST susigrąžinta už lygiai tą kainą kaip privatizuota – nebrangiai.

Tariamas naujo LEO kūrimas dar grindžiamas tuo, jog energetikos ministro įsakymu sukurtai bendrovei „NT Valda“ atiduotas visas energetikos sektoriaus nekilnojamas turtas. Girdi, taip kuriamas naujas monstras, savo dydžiu lenkiantis LEO. Tikrovė – vėl priešinga. Nekilnojamas turtas sudaro palyginti mažą elektros ūkio dalį (apytikriai keli šimtai milijonų litų, kai vien „Lietuvos energijos“ vertė siekia apytikriai tris milijardus). Jį valdys atskira įmonė - taip bus geriau prižiūrimas vadinamasis materialus turtas (laiku remontuojami pastatai ir pan.) ir veiksmingiau atsikratoma nereikalingo turto (vis dar esama visokių rinktinių energetikų poilsinių). Nekilnojamo turto sujungimas yra šiuolaikinė valdymo tendencija, kuri stiprėja visuose ekonomikos sektoriuose, pradedant bankininkyste ir baigiant pramone.

Likęs elektros ūkis taip pat nelieka viename „daikte“. Įgyvendinant Europos Komisijos energetinę direktyvą atskiriami perdavimo tinklai ir elektros gamyba, atitinkami kuriamos įmonės „Litgrid“ ir „Lietuvos energija“. Pastaroji kartu su sujungiamais skirstomaisiais tinklais (VST plius RST) tampa bendrovės „Visagino atominė elektrinė“ dukterinėmis įmonėmis. Savo ruožtu „Visagino atominė elektrinė“ dalyvaus Ignalinos jėgainės statyboje ir valdys Lietuvai priklausančias jėgainės akcijas.

Beje, pastebėkime, kad kitados LEO nesulaukė jokio Rusijos pasipriešinimo. Nebuvo nieko panašaus į tai, kas vyksta dabar, kai „Gazpromas“ ir politinė Rusijos valdžia rūstauja dėl trečios direktyvos dujų ūkyje ir visais įmanomais būdais bando trukdyti branduolinės jėgainės statybai. Dabar Lietuvai daro garbę pats Vladimiras Putinas, prabilęs apie „plėšikišką“ trečiąjį paketą ir vos ne asmeniškai protinantis galimus Lietuvos strateginius investuotojus nestoti skersai kelio Baltijos jėgainės statybai Kaliningrado srityje.

Ta pati Birutės Vėsaitės lengva ranka į gyvenimą paleido ir kitą argumentą prieš energetinę nepriklausomybę – ji kalba apie tariamą strategijos neskaidrumą ir parlamentinės kontrolės nebuvimą. Girdi, LEO parlamente buvęs peršviestas skersai išilgai, suprask, tai skaidrumo etalonas, o dabar elektros ūkio pertvarka vykstanti ministro Arvydo Sekmoko kabinete, už aklinai uždarytų durų.

Na, leiskite suabejoti tokiu skaidrumu – tuomet Seimas buvo naudojamas kaip antspaudėlis įtvirtinti privataus investuotojo sukurtai schemai. Jei pats projektas buvo neskaidrus ir korupcinis savo esme, jį palaiminusi „parlamentinė kontrolė“ iš tikrųjų buvo oligarchų sandėrio su valdžia priedanga, kuri užmerkė akis į Žilvino Marcinkevičiaus vizitus Daukanto aikštėje, nepadoriai didelius „NDX energijos“ akcijų procentus ir nenorėjo nė prisiminti VST privatizacijos.

Dabar ministras Arvydas Sekmokas viešai paskelbia, kad Lietuva įgyvendins Europos Komisijos energetinę direktyvą elektros ir dujų ūkyje, ministerija viešai skelbia sprendimus, kuriais pagal šią direktyvą ardoma vertikalioji monopolija (jau minėtas turto valdymo, perdavimo ir gamybos atskyrimas); Vyriausybėje ir Seime svarstoma energetikos nepriklausomybės strategija, siekiant tarppartinio susitarimo dėl energetinės nepriklausomybės opozicinių frakcijų atstovai supažindinami su pakankamai konfidencialia informacija apie strateginio investuotojo konkursą, o ponia Vėsaitė pasigenda skaidrumo, viešumo ir kontrolės bei skundžiasi nesuprantanti, kas vyksta.

Kaip čia daba yra? Už tūkstančio kilometrų, ūkanotoje Maskvoje, Vladimiras Putinas ir „Gazpromo“ vadovas Aleksejus Mileris, sprendžiant iš viešų pareiškimų, puikiai supranta, kas vyksta. Jiedu mato, kad Lietuva siekia susigrąžinti energetikos valdymą, veržiasi iš energetinės priklausomybės ir yra didžiai tuo nepatenkinti. O štai čia pat Vilniuje reziduojanti Vėsaitė nesupranta - jai girdi neaišku, neskaidru ir atitinkamai neramu.

Toks tarybiniu tapęs lietuvių rašytojas Petras Cvirka apysakoje „Brolybės sėkla“ kitados nupiešė tarybinės tautų „draugystės“ sceną: į traukinio vagonus lipančius karo pabėgėlius Raudonosios armijos karininkas guodžia: „visus priglaus motina Rusija“ ar kažkas panašaus. Pasibaigus tarybų valdžiai geriau žinome, kad motina Rusija daugumą priglaudė gulaguose, ir kad Cvirka buvo ne tik natūralus talentas ir „Franko Kruko“ autorius, bet ir pakankamai natūralus kolaborantas.

Vaikystės atsiminimus apie Cvirką nemaloniai atgaivino ta pati Vėsaitė, kuri per radijo laidą už žemą elektros kainą viešai dėkojo ne Sekmoko įkurtai elektros biržai, bet „motinai Rusijai“. Galima tik spėlioti, ar Vėsaitės cvirkavimas susijęs su tuo, kad ji buvo tarp kelių įtakingų socdemų, kurie neseniai turėjo malonumą pietauti su Rusijos ambasadoriumi Vladimiru Čhikvadze?

Sudėjus viską, kyla paprastas klausimas: kodėl socdemams ir darbiečiams buvo lengviau remti privatininkų diriguojamą LEO, o kai reikalo imasi valstybė, jiems neramu ir neskaidru?

Dabartinė socialdemokratų antibranduolinių konferencijų karštligė primena praeitus metus, kai buvo gąsdinama, jog po Ignalinos uždarymo kilovatvalandė kainuos litą; tikinama, kad pigi rusiška elektra – geriau už elektros biržą
Virgis Valentinavičius

Dar vienas antibranduolinis mitas – kad branduolinės jėgainės projektas iš tikrųjų esąs sąmokslas privatizuoti elektros ūkį. Tačiau energetinės nepriklausomybės strategijoje apie privatizavimą – nė žodžio. Arvydas Sekmokas viešai įsipareigojo – privatizavimo nebus, tačiau to opozicijai nepakanka. Ko trūksta? Ar socdemams Sekmoko žodis nepakankamai tvirtas, o Kirkilo - tvirtesnis?

Šiek tiek keista matyti, kad į opozicijos orkestruojamą chorą įsijungia kai kurie verslo banginiai, kurie teoriškai turėtų džiaugtis pertvarka energetikoje, ypač dujų ūkyje. Tačiau praktiškai etatiniai banginių lobistai Seime jau seniai gulasi ant ambrazūros prieš branduolinę jėgainę. Galima tik spėlioti, kodėl tai vyksta – negi susigundyta pigesnių dujų pažadais artimiausioje ateityje ir liautasi galvoti apie ilgalaikę ateitį atitinkamai atsižegnojant nuo pertvarkos dujų ūkyje ir nuo branduolinės?

O gal tai vyksta dėl buitiškesnių dalykų – pertvarka dujų ūkyje gerai, bet negi praleisi progą pelningai investuoti į ragais ir nagais stumiamą supersubsidijuojamą atsinaujinančios energetikos sektorių? Deja, čia kurį laiką buvo stumiamas subsidijų mastas, ne sektorius – kitaip sakant žalioji energetika elektros vartotojų sąskaita.

Vardan šio abejotino tikslo galima aukoti branduolinę jėgainę ir energetinę nepriklausomybę? Juolab, kad Vyriausybės pozicija labai aiški – žaliajai energetikai taip, bet ji turi būti grindžiama rinkos principais ir geriausia kaina vartotojui, o ne perdėm subsidijuojamais tarifais ir geriausia kaina investuotojui.

Be to, atsinaujinančiai energetikai anaiptol nepadeda hidroenergetiniai apetitai, nutaikyti pirmiausia į nemokamų valstybinių žemių regioniniuose parkuose užtvindymą ir greitą pelną gražiausių kraštovaizdžių ir visuomenės rekreacijos galimybių sąskaita.

Kai prie dosniai subsidijuojamų vėjo ir hidroenergijos sektorių – įsikarščiavusių interesantų minia, kažkodėl niekas per daug nesiveržia ten, kur plėtros mastai teoriškai kur kas didesni - į biokuro sektorių šilumos ūkyje. Ar šiuo atveju drovimasi šilumos ūkyje vienvaldiškai viešpataujančio „Rubikono“ (kaip jis dabar besivadintų)? Vėlgi, „pagarba“ didelei bendrovei šilumos ūkyje smarkiai kontrastuoja su nepagarba vartotojo teisėms ir valstybės subsidijavimo galimybėms vėjo ir hidroenergetikoje.

Dabartinė socialdemokratų antibranduolinių konferencijų karštligė primena praeitus metus, kai buvo gąsdinama, jog po Ignalinos uždarymo kilovatvalandė kainuos litą; tikinama, kad pigi rusiška elektra – geriau už elektros biržą. Dabar birža veikia, joje varžosi rusai, estai, baltarusiai, kilovatvalandė kainuoja 45 centus, o tie, kurie baugino litine kilovatvalande, dabar baugina LEO persikūnijimu į naują branduolinę.

Nuostabą keliantis pasirinkimas – kažkas vis dar nori likti energetikos vakardienoje, rūdijančių vamzdynų, didelių geopolitikų, mažų investicijų, nešvarios pažodine ir perkeltine (korupcijos) prasme energetikos ir ekonomikos pasaulyje. Šitas eroduojantis kosmosas kažkam vis dar patrauklus, nors už vakarinio lango – dvidešimt pirmas amžius, šiuolaikinės technologijos, ekologiška ir švari visom prasmėm energetika. Suprantu, kad demokratinėje visuomenėje laisvė reiškia ir teisę į senatvinę nostalgiją tarybinėms „sosiskoms“, tačiau kodėl nuo to turi priklausyti šalies energetikos ateitis?