Tačiau ši konferencija buvo išskirtinė. Išskirtinė todėl, kad joje nuskambėjo intriguojantis projektas: pasirodo, kad Lietuvoje netolimoje ateityje be dramatiškų diskusijų Seime, be ažiotažo visuomenėje, labai tyliai ir labai sklandžiai gali būti įteisintos gėjų santuokos.
Ko gero ne vienas šio straipsnio skaitytojas, išgirdęs apie tokią žinią, gerokai nustebs ir nepatikės. Nejaugi demokratinėje valstybėje taip galėtų nutikti? Nejaugi tai leidžia Lietuvos Konstitucija ir įstatymai, kuriuose aiškiai pasakyta: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“; „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“. Ne akivaizdžiai neleidžia, vadinasi gėjų santuokų įteisinimas neturi perspektyvų. Nebent pakeistume Konstituciją, kur nustatytume, kad santuoka nebūtinai vyro ir moters laisvas susitarimas.
Deja, konferencijoje nuskambėję pasisakymai byloja ką kitą. Homoseksualių porų santuokinis gyvenimas Lietuvoje gali būti įteisintas Konstituciniame Teisme. Paprasčiausiai mūsų Konstitucinio Teismo teisėjai, nagrinėdami ieškinį dėl gėjų santuokų konstitucingumo ir būdami įpareigoti atsižvelgti į Europos Sąjungos teisę bei priimdami domėn seksualinių mažumų teisių įtvirtinimo Europoje tendencijas, privalės sukurti naują, lietuvišką santuokos ir ir šeimos doktriną bei ją pritaikyti. Ir tai nebūtų kažkas pasaulyje unikalaus. Taip pasielgta ir kai kuriose kitose valstybėse, pavyzdžiui, Meksikoje.
Bet galbūt nereikėtų iš anksto spėlioti, kokį sprendimą priimtų mūsų Konstitucinis Teismas. Juolab, kad Europos Sąjungos teisė imperatyviai nenurodo, kad būtent gėjų santuokos privalo būti įteisintos. Tai aiškiai pasakyta byloje Schalk and Kopf v. Austria, baigtoje nagrinėti Europos Žmogaus Teisių Teisme š. m. birželio 24 d. Galbūt mūsų Konstitucinis Teismas pritartų tik vienos lyties porų registruotai ar neregistruotai partnerystei, kaip pasielgė kai kurios Europos šalys. Tačiau jeigu remsimės ne spėlionėmis, o ta filosofija, kuri nuskambėjo konferencijoje, tai Lietuva neturėtų kito pasirinkimo kaip tikai pritarti gėjų santuokai.
Argumentas, kuris tokio sprendimo naudai nuskambėjo konferencijoje, atitinka „geležinės“ teisinės logikos standartą: santuoka yra civilinė sutartis ir kaip tokia yra viso labo grynai teisinis aktas. Žodžiu, santuokos sąvokoje jokio sakralinio elemento nėra. Santuoka nėra sąjunga vardan kažko aukštesnio, vardan šeimos, vaikų ar istorinio tęstinumo. Na, o kai autoritetingo teisininko kategoriškas teiginys priimamas kaip absoliuti tiesa, tai ir išvada viena: civilinį santuokos sandorį gali sudaryti ir vyras su moterimi, ir moteris su moterimi, ir vyras su vyru.
Iš tiesų pasaulyje ir Europoje netyla debatai dėl to, ar santuoka ir civilinė sutartis yra tapatūs institutai, ar ne. Pozicijos aiškiai priešingos. Ir tai, kad Lietuvoje yra nuomonių, tapatinančių santuoką ir civilinę sutartį, nestebina. Stebina tik tai, kad bent kol kas nėra rimtos teisininkų ir neteisininkų bendros diskusijos, kurioje polemikos dalyviai paieškotų argumentų, paneigiančių oponentų poziciją. Kurioje įtikinamai būtų parodyta, kad kalbant apie santuokos teisę, pastaroji visiškai nepriklauso nuo viešo, o priklauso tik privataus intereso, ir kad todėl iš tiesų galima nepaisyti moralinės santuokos esmės.
Nebuvo rimtos diskusijos ir minėtoje konferencijoje. O kai nėra diskusijos, tai galutinį rezultatą nesunku nuspėti. Jis greičiausiai bus provincialiai lietuviškas. Lietuva neva seks pačių pažangiausių valstybių pavyzdžiu, o iš esmės nuplauks pasroviui ir prisijungs prie 7 ES valstybių, kurios „išplovė“ iš santuokos visą sakralinį turinį. O ką tai reikštų mūsų katalikiškai jautriems žmonėms, taip pat nesunku įsivaizduoti. Plūstelėtų nauja dar didesnė homofobijos banga, dar labiau išaugtų nusivylimas buvimu Europoje ir nepasitikėjimas Lietuvos teise.
P.S. Konferencijoje buvo ištarta replika, kad neva nėra ko išgyventi dėl Lietuvos visuomenės neigiamos reakcijos į gėjų santuokų įteisinimą. Štai Konstitucinis Teismas prieš Lietuvos žmonių daugumos valią panaikino mirties bausmę ir nieko, tyla, jokių protestų. Ponai, nepamirškime, kad mirties bausmės panaikinimas buvo ne formalus teisinis aktas, o kategoriško religinio reikalavimo „Nežudyk“ įgyvendinimas. Šiuo atveju teisė ir moralė ėjo išvien.
