Išvengti didesnės avarijos ir keleivinio traukinio keleivių žūties padėjo mašinistas 58 metų Ivanas Siniavskis, iš tolo pastebėjęs pakilusį bėgį ir pradėjęs stabdyti traukinį. Vakar apie įvykį jis papasakojo "Lietuvos rytui".
- Kada ir kaip pastebėjote kliūtį?
- Paros metas buvo toks, kad tamsu jau nebuvo, nors tikros dienos šviesos irgi dar nebuvo. Iš tolo pamačiau pakilusį bėgio galą. Supratau, kad taip neturi būti. Traukiniais važinėju jau 37 metus, tad puikiai žinau, kaip turi atrodyti bėgiai. Jaučiu net mažiausią nukrypimą.
- Ką tuomet darėte?
- Pamatęs kliūtį, ėmiau staigiai stabdyti. Man atrodė, kad pradėjau stabdyti likus 30-50 metrų iki pakilusio bėgio. Bet vėliau peržiūrėjus prietaisų rodmenis paaiškėjo, kad stabdymo kelias buvo kur kas ilgesnis - 60-70 metrų. Įsijungus pavojaus stabdymui, po traukinio ratais automatiškai pasipylė smėlis, padedantis stabdyti.
- Ar būtų kas pasikeitę, jeigu akimirką būtumėte pavėlavęs nuspausti stabdžius?
- Manau, kad jei stabdyti traukinį būčiau pradėjęs bent pora sekundžių vėliau, paskutinis, ketvirtasis, vagonas tikrai būtų nuvirtęs nuo bėgių.
Aš net neįsivaizduoju, kas galėjo atsitikti kitiems trims vagonams. Jie galėjo išsilaikyti ant bėgių, o galėjo ir taip atsitikti, kad griūvantis paskutinis vagonas būtų nutraukęs paskui save ir kitus vagonus.
- Ar anksčiau teko susidurti su panašia situacija?
- Tokio atvejo, kai išardyti bėgiai, per mano ilgametį darbą nepasitaikė. Tačiau kartą mano valdomas traukinys atsitrenkė į sunkvežimį KamAZ, kurį ant bėgių išvairavo neblaivus vairuotojas.
- Ar tokios pavojingos situacijos neįvaro traukinio mašinistui baimės komplekso?
- Nelabai bijau, kad tokia diversija gali pasikartoti. Kita vertus, toks mano darbas, prie jo jau pripratau.
