Tarmės ne nyksta, bet kinta
Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vadovė D. Mikulėnienė sako, jog teigti, kad tarmės nyksta, būtų ne visai teisinga - esą tarmės tiesiog keičiasi, bet išlieka.
„Nebūsiu pesimistė. Vienos tarmės traukiasi, kitos stambėja, galbūt atsiras kokių naujų atmainų. Bet, kol bus gyva kalba, tol gyvuos ir kalbos variantai. Kaip kinta visa lietuvių kalba, taip kinta ir tarmės. Ir aukštaičių, ir žemaičių tarmių ypatybių mes galime išgirsti netgi miesto centre. Mažesniuose ir didesniuose Lietuvos miestuose formuojasi pusiau tarminė kalba, nes daug gyventojų yra suvažiavę iš aplinkinių kaimų.
Štai baigęs mokyklą jaunuolis atvažiuoja gyventi ir dirbti į miestą. Jis stengiasi atsikratyti pačių ryškiausių tarmės ypatybių, kurios jį išduoda kaip ne miesto žmogų. Tačiau bendrine kalba jis nepradeda kalbėti, ir mes atpažįstame jo pusiau tarminę kalbą kaip tam tikrą šnekamosios kalbos atmainą. Todėl Alytaus kalba yra kitokia negu Mažeikių, o Marijampolėje irgi kalbama visai kitaip negu Utenoje. Taigi tarminiai kalbos skirtumai išliks labai ilgai. Vieni nyks, o formuosis kiti“, – kalbėjo pašnekovė.
Nuomonė, kad jaunimas gėdijasi kalbėti tarmiškai, D. Mikulėnienei atrodo senstelėjęs stereotipas.
„Būtent jaunimas noriai važiuoja į kaimą, įrašinėja tarmes. Studentai sako, kad jiems tai įdomu. Tarmės įrašams paprastai kalbinami vyresni žmonės. Kuo žmogus vyresnis, tuo įrašas vertingesnis. Nors tenka išgirsti, kaip močiutė pataiso jaunesnį: „Vaikeli, dabar jau niekas taip nebesako“, – pastebėjo Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vadovė.
Lietuvių kalbos instituto darbuotoja D. Mikulėnienė sako, jog ilgai tarmės nebuvo laikomos Lietuvos ir lietuvių kultūros paveldo dalimi. Tik šiandien pradedame suvokti, kad tarmės – turtas, kurį reikia saugoti ir puoselėti.
„Turime išsaugoti kiekvieną šnektelę, jeigu galima, kuo daugiau jos užrašyti, palikti ateities visuomenei šnektos žodyną, tarminių tekstų rinkinį su kompaktinėmis plokštelėmis ir, žinoma, jos aprašą – monografiją“, – sakė pašnekovė.
Didžiausia grėsmė – pakraštinėms tarmėms
Kaip pastebi D. Mikulėnienė, didžiausia grėsmė išnykti kyla pakraštinėms tarmėms.
„Nežinau, ką dar po kiek laiko mes rasime vakarų žemaičių plote. Čia jau dabar vyrauja šiaurės ir pietų žemaičių ypatybės. Vakarų aukštaičiams priskiriamame plote, pačiame pakraštyje prie Nemuno, jau galime nerasti Klaipėdos krašto aukštaičių – unikalios šnektos, išlaikiusios Mažajai Lietuvai būdingų tarminių ypatybių“, – vardijo pašnekovė ir pridūrė, kad sparčiai nyksta rytų aukštaičiai – anykštėnai. Smarkiai mažėja ir lietuvių, gyvenančių už dabartinės Lietuvos ribų, skaičius.
Lietuvoje, anot D. Mikulėnienės, skiriamos dvi stambios tarmių grupės – žemaičių ir aukštaičių.
„Dabar sunku pasakyti, kuri tarmė kinta labiau, tačiau tarmių prestižas nevienodas. Žemaičiai nebijo kalbėti tarmiškai ir Vilniuje susitikę. Bendrabutyje studentai didžiuojasi, kad jie žemaičiai.
Atsigauna pietų aukštaičiai. Tačiau tarmių prestižu turi rūpintis ne tik kalbininkai, bet ir pačios bendruomenės. Jos turi stengtis išsaugoti tarmę kaip tėvų palikimą, o mokyklos irgi gali nemenkai prisidėti. Čia gal kaltas praėjusio amžiaus penktasis ir šeštasis dešimtmetis, kai buvo mokoma tik bendrinės kalbos ir tik bendrine kalba, o tarmės atrodė viso labo kaip ne itin taisyklinga kalba ar net prastuoliškumo ženklas. Taigi mokykla augino miesčioniukus“, – pasakojo Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vadovė.
Per savivaldybės posėdžius kalba žemaičių tarme
Skuodo rajono savivaldybės tarybos posėdžiai jau trejus metus vyksta žemaičių kalba. Kaip pasakojo rajono meras Stasys Vainoras, dažniausiai sprendžiamo klausimo esmė pristatoma kalbant literatūrine kalba, o diskusijos vyksta žemaitiškai.
„Tarybos posėdžiai vyksta žemaičių tarme. Jos nemokantieji tarybos nariai ir svečiai turi teisę kalbėti kita tarme arba kalba. Vertimu pasirūpina klausimo rengėjas. Raštvedyba vykdoma valstybine kalba. Iš 25 tarybos narių ir kviestinių posėdžio narių paprastai pusė kalba žemaitiška tarme. Jeigu daug svečių, stengiasi visi kalbėti literatūriškai, o jau toliau, įsiplieskus diskusijai, kalba žemaitiškai“, – pasakojo meras.
S. Vainoras sako, kad didžioji dalis skuodiškių turguje ir parduotuvėje tarpusavyje kalbasi žemaitiškai. Vaikai kieme žaisdami, mokyklose per pertraukas taip pat bendrauja tarmiškai.
„Aišku, per pamokas vaikai šneka literatūriškai, tačiau mokytojai tikrai nedraudžia, jeigu mokinys kažkokiu klausimu diskutuodamas pradeda žemaičiuoti. Ir mokytojas tada žemaičiuoja“, – sakė Skuodo rajono meras.
S. Vainoras prisipažįsta pasisakantis už tai, kad kiekvieno regiono žmonės kalbėtų savo tarme.
„Aš tai tos nuomonės, kad mes, Lietuva, turime daug tarmių. Tiesiog labai gražu, kada kiekvienas kraštas ja šneka. Nuvažiuojat į Pasvalį, nuvažiuojat į Pakruojį – ten irgi jaučiasi jų tarmė. Arba labai gražu kai šneka dzūkiškai, aukštaitiškai, suvalkietiškai... Aš didžiuojuosi savo tarme. Mes dainuojam žemaitiškai, mes vaidinam žemaitiškai Skuode, renginius vedam žemaitiškai, turime savo Žemaičių teatrą. Ten buvome netgi Ibseno dramą pastatę žemaitiškai“, – dėstė skuodiškis.
2014-uosius siūlo skelbti Tarmių metais
2014-uosius paskelbti Tarmių metais siūlantis konservatorius, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Julius Dautartas sako, kad tai būtų puiki galimybė Lietuvai atkreipti dėmesį į save.
Metų pavadinimą, anot pašnekovo, turėtų papildyti kultūrinė-edukacinė programa, kuri būtų ne pompastiška, kaip dažnai pasitaiką, bet reali. J. Dautarto nuomone, šią programą turėtų sudaryti tie žmonės, kurie iš tikrųjų mano, jog tarmes svarbu išsaugoti – vietos mokytojai, etnografai. Kaip pažymėjo pašnekovas, tarmiškai kalbama galėtų būti ir specialiose televizijos laidose.
„Važinėdamas po Lietuvą, susitikdamas su žmonėmis, pastebėjau tokį dalyką, kad žmonės labai vertina savo gimtąją vietą. Tie, kurie ypatingai motyvuoti, visų pirma, vertina ir kalbą. Po daugelio tokių pašnekesių tas pasiūlymas gimė ne vien man – man buvo pasiūlyta apie tai pagalvoti.
Iš tiesų noriu pasakyti – pasaulis yra nykstantis. Iš pasaulio nyksta augalai, žmonės, gentys ištisos, taip pat ir kalbos, ir tarmės. Mano noras yra įtvirtinti tą didžiulį turtą, susieti tą turtą su tarme, su vietos šnekta. Tai yra labai svarbu. Man atrodo, mes neturime teisės to užmiršti.
Kai žmonės atvažiuoja į Vilnių, jie atsiveža nuostabią tarmę. Pavyzdžiui, panevėžietiška šnekta, iš kurios dažnai yra netgi tyčiojamasi. Ja kalbantys dažnai pašiepiami neišmanėlių. Tarkime studentų tarpe girdėti: „Kaimiečiai jūs, nemokate kalbėti lietuviškai“, – mintimis dalinosi pašnekovas.
Tarmiškai kalbančio vyro nesuprasdavo žmona
Save suvalkiečiu laikantis vilnietis J. Dautartas sako, kad jo paties požiūrį į tarmes suformavo jį vaikystėje supę žmonės.
„Aš esu vilnietis, Vilniuje gimęs, augęs ir baigęs mokslus, bet laikau save suvalkiečiu. Išaugau vadinamame „rašytnamyje“, todėl girdėjau įvairių rašytojų labai gražią kalbą – jie buvo iš įvairių vietų“, – pasakojo politikas.
Pasiūlymą 2014-uosius pavadinti Tarmių metais užregistravęs J. Dautartas prisimena ir linksmų nutikimų, įvykusių dėl to, kad aplinkiniai nesuprato jo tarmiškos kalbos.
„Kada aš susitikau su savo žmona, mes kasėme bulves pas amžiną atilsį uošvienę. Aš pasakiau jai: „Rene, peršok per grabę ir atnešk man ragažę, neturiu kur pilti bulvių“. O ji tik žiūrėjo į mane nieko nesuprasdama.
Ji iš Karsakiškio kaimo, ten žodis „ragažė“ turi visai kitą prasmę, o kad „Grabė“ yra griovys – ji nesuprato. Aš jos paprašiau peršokti per griovį ir atnešti man bulvėms krepšį“, – prisiminė pašnekovas.
