Kartais darbdavys gali atleisti darbuotoją, šiam niekuo neprasikaltus. Darbdavio valia yra laikomas darbdavio noras, kad darbuotojas nedirbtų įmonėje. Ši darbdavio valia gali būti grindžiama įvairiomis aplinkybėmis (priežastimis), kurių nekonkretizuoja įstatymas. Pagal įstatymus, tokio pobūdžio sutarties nutraukimui galioja vienintelė sąlyga, paremta abstrakčia sąvoka - "esant svarbioms aplinkybėms".
Tiesa, įstatymas neleidžia darbuotoją atleisti iš darbo darbdavio valia dėl darbuotojo politinių įsitikinimų, religijos, pilietybės, tautybės rasės, lyties, dalyvavimo politinėje ar visuomeninėje veikloje, jeigu tokia veikla nėra uždrausta įstatymu. Vienintelis esminis apribojimas yra tai, kad darbdaviui nutarus savo valia nutraukti darbo sutartį su darbuotojų, įstatymai įpareigoja darbdavį atleidžiamam darbuotojui išmokėti kompensaciją, kuri tik iš dalies apriboja darbdavio savavaliavimą.
Anksčiau Lietuvos įstatymai numatė labai dideles išeitines kompensacijas, kas labai apribodavo darbdavio valią atleisti darbuotojus. Tačiau šių metų kovo 22 dienos įstatymu darbo sutarties įstatymo 30 straipsnis buvo pakeistas, o išeitinės pašalpos - ženkliai sumažintos. Šis faktas atspindi įstatymų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą, liberalėjimą darbdavio valios realizavimo atžvilgiu.
Dabar, jeigu atleidžiamo darbuotojo stažas toje įmonėje yra ne didesnis kaip 5 metai, jam turi būti išmokėta keturių mėnesinių gautų vidutinio darbo užmokesčio (VDU) dydžio kompensacija. Jei darbo stažas siekia 5-10 metų, kompensacijos dydis išauga iki 6 VDU, pradirbus 10-20 metų, skiriama 8 VDU, virš 20 metų - 12 VDU dydžio kompensacija.
Apibendrinant galima sakyti, jog naujosios kompensacijos atitinka ES šalių vidurkį. Tačiau teisybės dėlei reikėtų pripažinti, kad Lietuvos darbo įstatymai yra liberalesni už, pavyzdžiui, Portugalijos įstatymus. Tuo tarpu Europos Sąjunga direktyvų, kurios nurodytų bendras gaires ES šalims-narėms šiuo klausimu dar nėra išleidusi.
