Prieš pradedant aptarti gerbiamo Romo Gudaičio iškeltas mintis, verta pabrėžti poreikį vengti bet kokių argumentų, minčių ir užuominų, nukreiptų ad hominem (į žmogų). Ypač šiuo atveju, kai būdamas žurnalistų etikos inspektorius Romas Gudaitis 2007m. pavasarį Seime pristatė ataskaitą, kuri tapo įvykiu politiniame ir viešos erdvės gyvenime ir kuri laikytina tikra pilietiškumo pozicija. Jis su pilietiškai titaniška jėga konkrečiai įvardijo žiniasklaidos grupes ir jos lyderius, manipuliuojančius viešąja erdve, pavyzdžiui dėl V.Pociūno žūties bylos (kuri susijusi su pilietinės žiniaskaidos ir intelektualų plačiai nušviestu „valstybininkų“ klanu, susirezgusiu į žiniasklaidos, VSD, Užsienio reikalų ministerijos, teisėsaugos, ir buvusios Prezidentūros sistemą). Tuomet Romas Gudaitis viešai atskleidė jo kuruojamoje srityje akivaizdžius sisteminius piktnaudžiavimus, šokiruojančius savo galios mastais: “laikraščio „Lietuvos rytas“ redakcijos politika kurį laiką reiškė tai, kad „Lietuvos ryto įstatymai“ turi aukštesnę juridinę galią už Lietuvos Respublikos įstatymus” (citata iš ataskaitos). Dėl tokios pilietinės drąsos R.Gudaitis užsitarnavo didžiulę pagarbą Lietuvos politinį gyvenimą stebinčių eilinių žmonių akyse.
Todėl svarstydami pastarąjį jo straipsnį, liesime tiktai idėjines pozicijas ir intelektualinę problematiką. Taigi Romo Gudaičio straipsnyje – atsakyme Tomui Venclovai galima įžvelgti tris dideles autoriaus minčių grupes: 1) pagarba oponentui Tomui Venclovai (kas savaime pakelia diskusiją į solidžią atmosferą); 2) didelis pasipiktinimas, kad (pagal R.Gudaitį) Venclova nepagrįstai “nurašo” didelį būrį Lietuvos intelektualų; 3) bandymai pateikti argumentaciją, kodėl lietuviškas Diogenas yra geriau nei kosmopolitiškas Sokratas. Visas tekstas įvilktas į literatūriškai sodrią kalbą ir išraiškingą kalbinę ekspresiją, būdingą R.Gudaičiui. Diskusijai vertingiausia paskutinioji išskirta minčių grupė, todėl ties ja ir apsistosim.
R.Gudaičio tradicionalizmas ir liberalizmo suvokimas
Žiūrint grynai analitiškai R.Gudaitis pateikia iš esmės kiekvienam tradicionalizmui būdingą argumentaciją: tradicinės tautos vertybės yra regimos kaip kultūrinės bendruomenės tapatybės šventovė, kurią reikia ginti nuo bešaknio kosmopolitizmo ir globalaus liberalizmo. Tradicionalizmo sąvoką čia naudoju sekdamas Vladimiru Laučiumi (minėtu jo straipsniu) ir traktuoju ją kaip poziciją visų tų žmonių, kurie savo tapatybę pirmiausia grindžia tautine atmintimi, papročiais ir pasaulėjautos vertybėmis, žmogaus teises ir individualią laisvę palenkia kolektyvinei tautinei moralei, o atvirumą kitoms kultūroms ir globalizmui pirmiausia traktuoja kaip grėsmę tautinei tapatybei.
R.Gudaičio straipsnis yra persmelktas tradicionalizmui būdingo „vietinės kultūros“ patoso:
lietuviškas kaimas „ne tik saugojo savo pasaulėjautą, vertybes, bet puikiai įsisavino ir naujoves, jis leido savo vaikus į profesorius, valstybės veikėjus, teisininkus, kunigus, dovanojo savo genus šviesuomenei ... krašto pažangai ir gerovei, liejo kraują už valstybę, sėjo ir laistė prakaitu savo žemę. ... Jei ne lageriai, tremtys, kraujas, Lietuva su savo patriarchaline sankloda (ji sparčiai keitėsi, tą puikiai atskleidė V.Krėvė ir Vaižgantas, mokyklose „nureformuoti“), „alternatyvinės istorijos eksperimente“ būtų pakilusi aukščiau, tikrai nebūtų prastesnė už Suomiją ir Daniją. Ir ta šviesuomenė būtų oresnė, labiau pasitikinti savo jėgomis, neaikčiojanti menkiausia proga: ak, Europa (kad tik ji ko nors nepasakytų), ak, Amerika (kad tik ji nenusičiaudėtų į Baltijos pusę).“
Net ir sovietiniu periodu, toje slogioje sistemoje kultūros žmonės (Juozas Miltinis, Juozas Grušas, Eugenijus Meškauskas) kūrė, sokratiškai filosofavo. Vadinasi, išlikti Sokrato pasekėjais, laisvais ir kritiškai mąstantiems žmonėms buvo galima ir sovietmečiu, o pagrindus tokiai tradicijai teikė būtent lietuviškas kaimas ir tradicinė kultūra. Todėl R.Gudaitis atmeta T.Venclovos kaltinimus dabarties Lietuvos kultūrai prieštvaniniu mentalitetu ir provincializmu kaip arogantiškus aristokratiškos mąstysenos pasireiškimus, žvelgiančius į Lietuvą iš kosmopolitinio liberalizmo tolumų ir neturinčius nieko bendra su realiomis Lietuvos problemomis. Taip R.Gudaitis laiko nereikšmingu kalbėjimą ir filosofavimą, nes nuo jo „niekas nesikeičia“, lyginant su poreikiu keisti tikrovę ir gerinti demokratiją.
Taip gindamas tradicionalizmo vertybes R. Gudaitis sykiu kosmopolitizmą ir liberalizmą (visiškai neteisingai) sugretina su popkultūra, televizijos menkavertišku turiniu, „pseudokultūros maru ir tvanu“ – „kol tavęs nerodys televizija, tol tu esi niekas“. Šventaragio slėnis (lietuviškų tradicijų, vertybių ir pasaulėjautos centro metafora) gina tikrąsias vertybes nuo tuščių liberalių kosmopolitinių vertybių. Tai, beje, irgi yra natūralus ir tradicionalizmui būdingas bruožas sukarikatūrinti liberalizmą, jį supaprastinti ir susieti jį su gerai matomais, kasdieninėje patirtyje aiškiai regimais moraliai blogais reiškiniais.
Politinėje retorikoje dažnai einama dar toliau, naudojami „riebesni“ įvaizdžiai: blogio skverbimasis, imigrantų tvanas, gėjų atakos, iškrypėlių moralė, Vakarų diktatas, Briuselio biurokratizmas, šliaužiantis totalitarizmas ir pan. Visa tai visų Europos radikalių dešiniųjų yra nukreipta prieš universalaus liberalizmo keliamą pavojų vietinės kultūros ir socialinės sistemos autentiškumui.
Ką galima atsakyti į argumentą, kad tautos kultūra tik tuomet išliks gyva, jei priešinsis globaliam liberalizmui? Trumpai šitaip: pirmiausiai reikia suvokti, kas yra vakarietiškas liberalizmas.
Kur yra vakarietiško liberalaus kosmopolitizmo šaltinis?
T. Venclovos palankumas kosmopolitizmui, liberalizmui, tolerancijai ir demokratijai kyla iš to paties šaltinio kaip ir Vakarų Europos absoliučios daugumos intelektualų. (Beje, manau, yra žema idėjinę liberalizmo gynybą sieti su R.Gudaičio minimu „geru apmokėjimu“,„spausdinimu Vakarų laikraščiuose“, „naudingumu ir populiarumu“. Globalaus sąmokslo idėja taip pat labai būdinga tradicionalizmui – neva tai pasaulio galingieji dėl pelno siekimo nusitaikę sunaikinti tautų kultūras, o Siono strategai žydai siekia pasaulio monopolio).
Skirtingai nei tradicionalistų naudojami migloti, niekaip nei patikrinami, nei falsifikuojami mitiniai įvaizdžiai, Vakarų kosmopolitinis liberalizmas remiasi visiškai nesena istorine patirtimi. Visos kalbos apie toleranciją, nacionalizmo blogybes, kultūrinio išskirtinumo suabsoliutinimo pavojų Vakaruose kilo ne kabinetuose, ne bankininkų ir politikų galvose, ne filosofiniuose išvedžiojimuose. Jų šaltinis yra dujų kameros, Dachau ir Auschwitzo konclageriai, žmonių trėmimai ir žudymai; jos kilo iš Holokausto ir keliasdešimties milijonų beprasmių mirčių per du pasaulinius karus.
Šios dvi mirties mašinos buvo sukurtos ir vykdomos sistemos, kuri rėmėsi savo tautos kultūros dominavimo idėja (fašistinės Vokietija ir Italija). Nacionalizmas buvo ta mases mobilizuojanti jėga, kuri padėjo Hitleriui sukurti karo mašiną ir ja traiškyti žmonių likimus. Holokaustas buvo šovinistinio nacionalizmo apogėjus – dėl tautos viršenybės mito buvo žudoma „žemesnė“ kenkėjiška tauta. Nacionalizmas buvo idėjinė ir socialinė XX a. katastrofų bazė. Tai yra aksioma Vakarų valstybių švietimo sistemose. Tai išgyventa milijonų žmonių.
Vidurio Rytų Europos žmonės panašias represijas išgyveno iš komunistinio totalitarizmo. Europos kūrimas po II pasaulinio karo buvo ne kas kita kaip karo sąlygų panaikinimas: fiziškai – sujungti Vokietijos ir Prancūzijos plieno pramones (militarizmo šaltinį), idėjiškai – postulatas, kad mūsų bendram kaimyniniam gyvenimui žymiai svarbesnis dalykas yra žmogaus teisės, o kultūrinis išskirtinumas yra gerbtinas tol, kol jis garantuoja žmogaus teisių apsaugą.
Kalbant apie Europos Sąjungą tai yra pirmaeilis dalykas. Visai kitoje – tolimesnėje – eilėje yra Briuselio biurokratizmas, rinkos ir kapitalizmas, fondai ir finansai, valstybių ir jos veikėjų vienadieniai pasipelnymai ir t.t. – t.y. tai, kas visiškai pagrįstai kompromituoja ES. Europos Sąjungą vertinti tiktai iš blogybių, neatsižvelgiant į žmonių laisvę užtikrinančią sistemą (kuria naudojasi milijonai žmonių, įskaitant lietuvius) yra tikras provincialumo požymis, nesugebantis pilnai suvokti Europos integracijos motyvų.
Būtent čia ir niekur kitur yra žmogaus teisių kosmopolitiškumo vakarietiškas šaltinis. Ekonominis liberalizmas ir demokratija tvirtinosi individualiai kiekvienoje Vakarų valstybėje nuo senų laikų, tačiau prireikė Holokausto ir pasaulinių karų, kad žmogaus teisės būtų universalizuotos, o kultūrinis partikuliarumas pasitrauktų į antrą planą. Taip pat čia yra T.Venclovos ir L.Donskio liberalių idėjų pagrindas.
Europos pokario elitas užėmė poziciją, kad nacionalizmo agresiją gali pažaboti tik europinės sistemos sukūrimas, kuris garantuotų žmogaus teises ir laisves. Ypač Vokietijos elitas suvokė, kad be viršnacionalinės (europinės) demokratinės sistemos Vokietija negalės susitvarkyti su savo kultūrinėmis atminties traumomis, kurios vėl gali prasiveržti nauju rasizmo ir ksenofobijos sąjūdžiu. Vokietijos pokario elito leitmotyvu tapo Thomo Manno žodžiai „mes norime europietiškos Vokietijos, o ne vokiškos Europos“.
Vienas žymiausių šiuolaikinių vokiečių intelektualų Jürgenas Habermasas iškėlė „konstitucinio patriotizmo“ idėją. Pagal ją, bendram politiniam žmonių gyvenimui svarbiausia yra ne kultūrinė tapatybė, bet humanizmas, pagarba žmogaus teisėms, tolerancija ir kultūrinius skirtumus peržengiantis solidarumas. Tautos kultūrinius savitumus būtina gerbti (jų apsauga užtikrinama kiekvienoje ES sutartyje pagal formulę “vienybė skirtingumuose”), tačiau jie neturi eilinį kartą tapti žmonių susiskaldymo priežastimi.
Demokratijos pagrindas yra laikoma ne kultūra, bet žmogaus teisės ir laisvės. Tautinio kolektyviškumo vardu buvo žudomi žmonės, todėl pirmenybė yra teikiama principui „pirma individualios žmogaus teisės, o greta tautinių ir mažumų kultūrų apsauga ir gerbimas“. Jeigu būtų priešingai, tautinio viršenybiškumo mitas vėl galėtų virsti į karinę agresiją.
J.Habermaso idėjose atsispindi ilga Vakarų filosofinė tradicija, kurią Karl Popperis yra pavadinęs atviros visuomenės tradicija. Tai tokia intelektualinė Vakarų mintis, kuri gina individualią asmens laisvę nuo kolektyvinių visumų (tautos, valstybės, istorijos) prievartos; kaip lygiai taip pat gina individo teisę laisvai priklausyti kokiam nori kolektyvui tol, kol nepažeidžiamos individualios teisės.
Šiai tradicijai priklauso daugybė žymių Vakarų filosofų, intelektualų, teisininkų, visuomenės ir politikos veikėjų: Sokratas, Ciceronas, šv. Augustinas, Džonas Lokas, David Hume’as, Imanuelis Kantas, Džonas Stiuartas Millis, Izaja Berlinas, JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjas Oliveris Wendellis Holmes’as, JAV prezidentas Woodrow Wilsonas, Vokietijos kancleriai Konradas Adenaueris ir Willy Brandt’as. Būtent šią vakarietišką laisvės tradiciją gina Tomas Venclova ilgametėje savo kuryboje.
Tiesa ir laisvė
Teigti, kaip tai daro R. Gudaitis, kad ši stovykla laiko save teisinga ir draudžia ar niekina žmonių grupę, norinčių gyventi apsibrėžtame kolektyve (tautoje, kultūroje, religijoje) yra visiškas nesusipratimas. Tai ne tiesos ir melo dilema, bet moralinio pasirinkimo problema. Kaip gali atviros visuomenės šalininkai drausti žmonėms apsibrėžti savo likimą? Priešingai, tik atviros visuomenės sąlygomis įmanoma dominuojančios santvarkos (demokratijos) kritika ir viešos abejonės. Tradicionalizmo ir totalitarizmo (tai ne tas pats, bet būtent šiuo požiūriu jie labai panašūs) sąlygomis dominuojančios kultūros ir tvarkos kritika yra labai ribojama ar net neįmanoma. Šioms sistemoms Kitas yra lygus Svetimui, Priešui, pavojui. Jį reikia arba natūralizuoti (asimiliuoti), arba gintis nuo jo.
Tuo tarpu atviros visuomenės sistema leidžia burtis į net ja abejojančias grupes. Pavyzdžiui, JAV Aukščiausias Teismas pripažino amišų religinės bendruomenės teises pasitraukti iš pilietinio valstybės gyvenimo (nelankyti valstybinių mokyklų, netarnauti JAV kariuomenėje, atsisakyti kitų pilietinių pareigų), t.y. būnant valstybėje nedalyvauti valstybės gyvenime.
Kultūrinės bendruomenės savitumas ir teisė laisvai pasirinkti priklausymą bendruomenei buvo palaikytos didesne vertybe nei pareigos valstybei ir valstybės interesai. Buvo išlaikytas tiktai atviros visuomenės individualaus liberalizmo principas: amišai gali gyventi pagal savo kultūrines nuostatas kaip jiems patinka tol, kol yra nepažeidžiamos individualios asmens teisės, pavyzdžiui, nenaudojama prievarta.
Kitas pavyzdys, kaip yra toleruojamos vyraujančiai sistemai priešingos žmonių grupės, yra Europos Parlamentas. Jame yra europarlamentarų, kurių tikslas yra Europos Sąjungos išardymas. Yra sąlygos ne tik kad politinėmis priemonėmis kovoti už savo kultūros unikalumo išsaugojimą, bet ir gauti finansavimą formuoti visuomenės nuomonę, kad kosmopolitinis Europos Sąjungos projektas yra blogis. Tavo laisva nuomonė yra didesnė vertybė nei mano įsivaizduojama tiesa. Jei tau pavyks įtikinti savo tiesa daugumą žmonių, ką gi, tuomet man liks mano mažumos nuomonės apsauga, kaip kadaise tu naudojaisi savo nuomonės apsauga.
Idėjiškai viskas remiasi į „idėjų rinkos“ principą (O.W. Holmes) – visuomenė turi turėti galimybes rinktis tarp konkuruojančių idėjų. Nei tiesa, nei melas niekuomet nebus įtvirtinti kaip viešo gyvenimo aksiomos. Tiesa ir melas pasitraukia į antrą planą – į konkuruojančių grupių įsitikinimų erdvę. R. Gudaičio gynybiniai išpuoliai, kad tradicionalistai laikomi „klaidingais“, o T. Venclovos šalininkai – „teisiaisiais“ šiame kontekste yra absoliutus nesusipratimas ir komunikacijos spraga. Problema yra ne „tiesa – melas“, bet „individuali laisvė ir kolektyvo valia“, atvirumas ir uždarumas.
Man regis, giliausia prasme problema randasi dilemoje „tauta versus laisvė“. Moralinis pasirinkimas yra ne tai, ar tradicionalizmas ir kosmopolitizmas yra gėris/blogis, bet tai, kad susiklosčius aplinkybėms, kaip ne kartą buvo XX a. istorijoje, tektų rinktis laisvė ar tauta. Tradicionalistams greičiausiai pati dilema turbūt yra nesuprantama, nes jie laiko, kad tautoje skleidžiasi individualaus žmogaus gyvenimo prasmė ir laisvė; žmogus ir tauta jiems yra kaip visuma ir jos dalis, kurios negali būti supriešintos, bet tik papildančios vienas kitą. Deja, bet istorija liudija ką kitą.
Tauta gali palaikyti fašistinius tautos vado projektus. Tuomet atviros visuomenės šalininkai stoja laisvės pusėn. Žmonių grupė gali tautinės neapykantos vedima žeminti kitos tautos atstovą – tuomet T.Venclovos šalininkai stoja ginti jo, nes humanizmą ir žmogaus orumą jie laiko svarbesnėmis vertybėmis nei tautos išskirtinumo vertybę. Jie stoja ne į tiesos pusę, bet į laisvės pusę, nes jie kaip Sokratas, nežino kas yra tiesa, bet žino kas yra laisvė ir kas yra kolektyvo prievarta. Faktas, kad tauta gali krypti į fašistinius tautos sterilumo ir uždarumo idėjas (kaip kad Lietuvos tarpukario periode) daro laisvės ir tautos dilemą prasmingą. Kad ir kokių šventų tikslų gali būti vedamas kolektyvas (tauta), jie negali kirstis su individualios laisvės, humanizmo, žmogaus orumo principais. Tai yra ne tiesos ir melo stovyklos, bet moralinio pasirinkimo problema, ką tu laikai svarbesniu.
Čia įdomu pastebėti, kad būtent tradicionalistams ypač būdinga tiesos ir melo sąmonė, kadangi jiems sunku priimti mintį, kad jų tautos kultūra nėra tokia unikaliai vertinga ir originali, kad už ją gali būti dar svarbesni dalykai. Todėl bet kokią liberalią kritiką jie stengiasi sukompromituoti, kaip jau sakėme, mitiniais blogio vaizdiniais, ir tiesos-melo pseudokriterijumi. Atseit ateina tiesos monopolis, kuris grasina mūsų savitoms moralinėms vertybėms. Kaip ką tik bandėme parodyti, tiesos monopolis yra kažkas priešingo atviros visuomenės esmei, o spaudimas ateina iš to, kad reikalaujama gerbti žmogaus teises ir laisves apsibrėžti savo likimą pačiam. Kadangi tradicionalistai savo kultūrą sutapatina su tiesa, bet koks (net ir humanistinis) iššūkis jai laikomas blogiu. „Kuo daugiau tolerancijos, tuo mažiau Lietuvos“.
T.Venclova Lietuvoje pasigedo ne intelektualų apskritai (kas būtų sunkiai suvokiama), bet tų balsų, kurie grynintų liberalizmo ir tradicionalizmo argumentus, parodytų jų silpnas ir stiprias vietas. Kadangi tradicionalistų Lietuvoje labai daug, T.Venclovos simpatijos natūraliai krypsta į kitą stovyklą ir jis pasigenda jų. Bet jo tekste tradicionalistų stovykla nėra niekinama ar priešpastatoma tiesai. Vis dėl to R.Gudaitis teisus, atkreipdamas dėmesį į kaltinimus provincializmu. Tačiau ar šie kaltinimai nėra pagrįsti?
Tradicionalizmas ir provincializmas
Tradicionalizmas nusipelno provincializmo diagnozės. Tačiau ne todėl, kad šiuo epitetu siekiama pažeminti žmones, bet dėl racionalios argumentacijos. Savos kultūros šventumo bastione užsidarę žmonės kitas kultūras dažniausiai priima kaip fundamentaliai (pasakytume, iš prigimties) Kitas, Svetimas, todėl keliančias grėsmę. Tradicionalizmas, būdamas uždara visuomenė, tiesiog bijo, nenori ir atsisako dialogo su kitom kultūrom (pavyzdžiui, Lietuvos atveju – su seksualinių mažumų kultūra). Nes toks dialogas reikštų tam tikrą atsivėrimą joms, ko labiausiai ir bijo tradicioanlistai, manydami, kad tai pakirs jų tapatybę.
Atviros visuomenės atstovai mano priešingai – tik atsiverdami kitoms kultūroms mes sustiprinsim savo tapatybę. R.Gudaičio Šventaragio slėnio Diogenas, priešingai negu realieji Šventaragio slėnio išeiviai kunigaikščiai Gediminas ir Vytautas, bijo išeiti iš savo lizdo, priimti išorės pasaulio iššūkius ir pamėginti perkurti juos savo naudai, pagal lietuviško pasaulio projektą. R. Gudaičio Diogeno atstovai elgiasi kitaip: jie užsisklendžia savo šventovėje ir pareiškia: “mūsų kultūros perlai (kalba, istorija, kaimas, atmintis) yra amžini savo verte, todėl mes ginsime juos nuo likusio pasaulio”. Ar tai ne provincializmas? Ar atsisakymas pažinti kitokį pasaulį ir pastanga užsidaryti savo „orioje tyloje“ nėra provincializmas? Ištarkite sau tokius tradicionalistinius žodžius Londone, Niujorke ar Tokijuje – kaip neadekvačiai jie atrodys! Londone, Milane ar Jyvaskyloje kyla visai kitokios mintys: „koks ribotas mūsų lietuviškas pasaulis! Kaip nuostabiai kitaip galima gyventi ir suvokti pasaulį!“. Ir būtent dėl šios priežasties akimirksniu lietuviškas kaimas ar tas kiemas, kur su draugais pradėjai žaisti futbolą, ar surūkei pirmą savo cigaretę, tampa toks mielas ir savas, toks brangus ir vertingas, nes tai mano kiemas, mano istorija, mano atmintis, mano tapatybė. Paklauskite tų šimtų tūkstančių lietuvių emigrantų, ar jie mano kitaip.
Sava kultūra tampa vertinga ne tuomet, kai ji užkonservuojama kažkokiuose naftalininiuose, jau seniai nebegyvuose tautiniuose mituose ir Šventaragio slėniuose, bet tuomet, kai ji atsiveria kitoms kultūroms, kai pamatai koks kultūriškai turtingas yra pasaulis. Lietuvių kultūra išliks ne tuomet, kai R.Gudaičio Diogenas tūnos bačkoj Šventragio slėnyje, įsijautęs į savo istorijos šventumą, bet tuomet, kai, kaip kadaise Vytautas Didysis, pažins platų pasaulį, perpras jo taisykles ir pamėgins perkurti jas savaip, taip rasdamas sau vietą, taip prisitaikydamas prie globalesnių ir stipresnių jėgų.
Šviesios atminties Gintaras Beresnevičius (mano dėstytojas ir mokytojas) nuolat kartojo, kad reikia modernaus lietuviško mito. T.y. reikia šiuolaikinio lietuviško pasaulio projekto, prie kurio galėtų prisijungti kitų tautybių ar rasių žmonės, nes globalizacija juos atves pas mus. Kunigaikščiai Gediminas ir Vytautas lietuvių projektą kūrė kardu ir kosmopolitine idėja. Dabar reikia kultūrinio projekto – jame mes iš naujo atrasime savo istorinę tapatybę, bet sykiu būsime atviri pasauliui. Tvirtai tapatybei nebaisi globalizacija – ji turi potencialo transformuodamasi pati transformuoti kitas tapatybes, išlaikydama tautinę atmintį, kaip išlaikė Amerikos lietuviai.
Venclovos ir Donskio stovykla mano, kad geriau laisvai keliaujantis Sokratas su nuostata „įtikink mane arba pripažink, kad mano kaip ir tavo pasaulis ir žinios yra riboti“; nei Strepsiado ir Gudaičio nuostata „palikite mane ramybėje ir gerbkite mano kiemo šventumą, nes tai iš prigimties šventesnis dalykas nei jūsų svetima kultūra“.
Tai nėra teisiųjų ir klystančiųjų stovyklos. Tai yra atvirųjų ir uždarųjų stovyklos. Tai ne tiesos ir melo dilema, bet moralinio (intelektualinio) apsisprendimo reikalas. Būtent šia prasme atvirieji ir tolerancijos žmonės visiškai pagrįstai tradicionalistus laiko provincialais, nors pastarieji ir turi savų priežasčių tokiais būti ir likti.
Lietuviškas intelektualus provincializmas ypač matomas tuomet, kai vakarietiškas liberalizmas yra nesuvokiamas autentiškai (taip, kaip jis kilo vakaruose); kai jis yra sukarikatūrinamas, suprimytivinamas; prie jo suplakamos visos įmanomos laisvojo pasaulio blogybės, kurios su vakarietiško liberalizmo pagrindais turi bendro tiek, kiek laisvė turi bendro su žmogumi, piktnaudžiaujančiu laisve. Nesugebėjimas reflektuoti laisvės vertės, nacionalizmo potencijos virsti agresyvia politine programa, taip pat Vakarų liberalizmo pamatinių vertybių – tai yra viena pusė.
Iš kitos pusės yra stiprus, tikrai iš agrarinės XIX a. Lietuvos ateinantis prisirišimas prie kaimo autentiškumo, pagoniškai-krikščioniškos moralės teikiamos kolektyviškumo pajautos ir gyvenimiškos išminties (tuo žaviuosi ir labai vertinu, kaip ir visuomet žavėjausi Arvydo Juozaičio egzistenciniu talentu tai išreikšti). Šių dviejų veiksnių susiliejimas gimdo realybei neadekvatų Vakarų įvaizdį, izoliacinę laikyseną, o kartais tiesiog homofobišką, šokiruojančiai uždarą tautos sampratą, kuri yra pasmerkta žlugti kaip kadaise Strepsiado pasaulis. Stručio galvos kišimas į smėlį turbūt dar neišgelbėjo nė vieno stručio.
Grainio liepa saugojo lietuvio ryšį su gamta, o tas lietuvis susibūrė į tautą XIX a. pab. – XX a. pradžioje. Kelios kartos išaugo kartu su „Grainio liepa“, tai atvedė lietuvius į Baltijos kelią ir Sąjūdį. Natūralus įsitikinimas, kad čia glūdi tikroji lietuvių tapatybė. Tačiau „Grainio liepa“ anksčiau ar vėliau turės transformuotis dėl išorės jėgų poveikio, todėl reikia ne užkonservuoti lietuvio pasaulį, bet rekonstruoti pagal modernias taisykles.
Kaip kadaise rekonstravo karalius Mindaugas ir Jogaila su Vytautu apkrikštyję Lietuvą. Reikia rasti naujus buvimo lietuviu šiuolaikiniame pasaulyje būdus. Laisvė, tolerancija ir žmogaus orumo gerbimas, kad ir koks kitoks sutiktas žmogus būtų nei mes, yra vienintelės pamatinės prielaidos tautinės tapatybės rekonstrukcijai ir jos išsaugojimui.
Autorius yra Lietuvos Socialinių Tyrimų Centro darbuotojas ir Kauno Technologijos Universiteto sociologijos doktorantas.
