Lietuvos statistiko departamento duomenimis, 2008 m. būstuose be tualeto su nutekamuoju vandeniu gyveno penktadalis asmenų, be vonios ar dušo – 17,6 proc., būstuose su varvančiu stogu, supuvusiais langais, grindimis ar drėgnomis sienomis – kas ketvirtas gyventojas.
Tuo tarpu ES vidutiniškai 3 proc. gyventojų namuose neturėjo tualeto su nutekamuoju vandeniu ir dušo su vonia. Lietuvos rodiklis buvo trečias pagal prastumą po Rumunijos ir Bulgarijos.
Statistikų duomenimis, situacija kaime ir mieste skyrėsi iš esmės. Mieste būstuose be tualeto su nutekamuoju vandeniu gyveno 7 proc. asmenų, kaime – 43 proc., be vonios ar dušo – atitinkamai 7 ir 39 proc. Kaimo gyventojai gerokai rečiau nei miestiečiai skundėsi triukšmu, oro užterštumu ir dideliu nusikalstamumu gyvenamajame rajone.
Kur prastesnėmis sąlygomis gyvena vieniši arba vyresni žmonės. Pavyzdžiui, 2008 m. be tualeto su nutekamu vandeniu gyveno 29,4 proc. vienų gyvenančių ir 32 proc. tų, kurie gyveno dviese, bet vienas iš jų buvo vyresnis nei 65 metai.
Sužinoti, kaip situacija pasikeitė per metus, negalima, nes praėjusiais metais šis gyventojų sąlygų tyrimas nebuvo atliktas dėl lėšų stygiaus. Dar ankstesnių metų statistika iš esmės nesiskiria nuo paskutinio tyrimo.
Namai be patogumų nulemia ir senatvę
„Žinoma, kad tai yra susiję su ekonomine situacija, juk patogumai žmonėms yra svarbūs ir jeigu jie turėtų pinigų, jie juos įsirengtų. Žinoma, kitas veiksnys yra tai, kad žmonės, ypač vyresni, yra įpratę ir žino, kad taip gyvens. Toks būstas be patogumų yra likęs iš anksčiau“, – DELFI sakė ekonomistas, Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka.
Jo teigimu, patogumų neturėjimas sąlygoja ir kitą problemą, kai iš savo namų dėl to turi išsikelti vyresni žmonės.
„Dažnai vieniši vyresnio amžiaus žmonės apgyvendinami senelių namuose ne todėl, kad jie yra nesavarankiški, o todėl kad namuose nėra patogumų. Tarkime, vienkiemyje gyvena močiutė, kurios vaikai išsivažinėję, vyras miręs, o vandens reikia eiti atsinešti iš šulinio, atsinešti malkų, nukasti sniegą“, – kalbėjo ekonomistas.
Anot pašnekovo, prie šios problemos sprendimo, ypač miesteliuose, galėtų prisidėti ir valstybė.
„Žinoma, valstybė galėtų imtis šiek tiek iniciatyvos. Jeigu žmonės gyvena rajono centre ar miestelyje, kur yra gatvės ir kas nors gyvens ir po jų, tuomet būtų galima subsidijuoti ir jiems padėti įsirengti vandentiekį ir kanalizaciją“, – kalbėjo R. Lazutka.
Ežerų kraštas neapsaugotas nuo nuotekų
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros vedėjas prof. Arūnas Poviliūnas DELFI sakė, kad iš esmės tokią Lietuvos statistiką nulemia kaimiškų vietovių situacija.
„Juk trečdalis žmonių gyvena kaime, čia mes ir matome kaimo ir miestelių gyventojus. Žmonėms turbūt trūksta pinigų sutvarkyti nutekamuosius vandenis. Apkritai tai yra didelė problema, jei mes kalbame apie Lietuvą kaip ežerų kraštą. Žinote, ežerų kraštas yra neapsaugotas nuo nuotekų“, – sakė jis.
Tačiau pripažįstama, kad norint pakeisti situaciją reikia didelių investicijų.
„Kaimo gyventojams trūksta pinigų, dažniausiai tai yra seni žmonės, kurie turi tam tikras nuostatas, savaime suprantama, jie yra prisirišę prie savo tėviškės. Tai lemia ir lėšų stoka, ir pripratimas prie tokio gyvenimo“, – kalbėjo sociologas.
Dabar tualetų atskirai niekas nestato
„Ober-haus“ Rinkotyros ir vertinimo skyriaus vadovas Saulius Vagonis DELFI sakė, kad naujai statomuose individualiuose namuose žmonės visuomet įsirengia tiek tualetą, tiek vandentiekį.
„Žmonės, statydami šiuolaikinį namą, neplanuoja atskiro pastato tualetui, šulinio vandeniui. Miesto teritorijoje dažniausiai jungiamasi prie miesto tinklų, o kaimo vietovėse vanduo atiteka iš vietinio gręžinio. Taip pat yra ir su kanalizacija“, – sakė jis.
