Per pastaruosius 50 metų moterys valstybės priekin stodavo gana retai, bet kai jau stodavo, vadovaudavo labai gerai. Pirmoji buvo ponia Bandarnaike Ceilone (dab. Šri Lanka). Ji buvo išrinkta tris (!) kartus. Po ponios Bandarnaike prezidente buvo išrinkta jos duktė Chandrika. Golda Meir tapo Izraelio vadove būdama žila ir raiša 71 metų senutė. Ji sėkmingai kariavo Jom Kipuro karą, kai Izraelį užpuolė susivienijusios arabų šalys, ir iki šiol laikoma geriausia Izraelio ministre pirmininke, sveiko proto žmogumi. Pasitraukė iš savo posto, nors jos partija laimėjo rinkimus. Paprasčiausiai pasakė: ,,Pavargau. Negaliu daugiau.“
Didžiosios Britanijos Margaret Thatcher turbūt daugelis prisimena – ji irgi laimėjo karą dėl tolimų Folklando (Malvinų) salų, kai Argentinos generolai pamanė, kad moteriškei atėjus į valdžią pats laikas jas pasigriebti, nors jų gyventojai norėjo likti su Anglija. Ir savo angliakasių streiką sutraiškė, nes tai buvo savanaudiškas šalį smukdantis streikas. Abi jos – Thatcher ir Meir – gavo pravardę Geležinė ledi. Apie abi buvo juokaujama, kad tai vieninteliai tikri vyrai ministrų kabinete.
Platėjanti moteriška geografija
Indira Gandhi buvo labai gera Indijos vadovė, Benazir Bhutto – Pakistano. Beje, abi buvo įsiutusių priešininkų nužudytos. Moterys krizinių situacijų metais sėkmingai vadovavo Latvijoje, Islandijoje, dabar – Vokietijoje, didžiausioje Europos valstybėje. O Skandinavijoje jau kelerius metus parlamentuose ir ministrų tarybose beveik pusė narių sudaro moterys. Tokių tendencijų atsiranda net Lotynų Amerikoje, kur ilgą laiką dominavo macho. Pats žodis machizmas yra Ispanijoje, Portugalijoje ir Lotynų Amerikoje kilusi sąvoka, reiškianti „perdėtas vyriškumas“. Kaizerinėje Vokietijoje machizmas buvo labai ryškus – prisiminkime Vilhelmo II, jo generolų, kanclerio Bismarcko portretus. Tačiau dabar būtent Vokietijoje ir Lotynų Amerikoje viskas verčiasi į kitą pusę.
Angela Merkel – ne tik pirmoji Vokietijos kanclerė, išrinkta antrai kadencijai. Visi pripažįsta, kad ji – geriausia galva, kokią Vokietija kada nors turėjo. Taip yra visuose žemynuose. Jeigu jau moteris tampa šalies vairininke, ji tampa geriausia vairininke. Argentinos prezidentė šiuo metu yra Kristina Fernández de Kirchener, bet ryškiausia pusrutulio žvaigždė – Michelle Bachelet, Čilės prezidentė. Čilė – labai svarbi Lotynų Amerikos šalis. Ten žuvo prezidentas Salvadoras Allende, valdžią buvo užgrobęs Augusto Pinochetas, ten buvo žudoma opozicija. Žurnalo ,,Times“ šimto įtakingiausių pasaulyje žmonių sąraše M. Bachelet užima 25 vietą. Visuomenės nuomonės tyrimai 2009 m. gruodį parodė, kad 80 proc. čiliečių nori, jog ji liktų antrai kadencijai. Čilės konstitucija to neleidžia, o M. Bachelet atsisakė keisti konstituciją. Negirdėta Lotynų Amerikoje, kur valdžios narkotikams pasiduoda visi. 2010 m. kovo 11 d. Michelle paliko postą pasakiusi, kad gyvenime ir politikoje reikia laikytis padorumo.
Čiliečių herojė
M. Bachelet – 59 metai. Ji – gydytoja pediatrė ir epidemiologė. Anksčiau buvo sveikatos apsaugos ir krašto apsaugos ministrė. Be ispanų, gerai moka anglų, vokiečių, portugalų ir prancūzų kalbas. Turi tris vaikus. Dabar, kai Čilę ištiko tas baisus žemės drebėjimas, ji atšaukė visas ceremonijas ir dirba su gelbėjimo brigadomis. Ispanų žurnalisto paprašyta palyginti valdžioje esančius vyrus su valdžioje esančiomis moterimis, ji atsisakė apibendrinti. Pareiškė, kad visaip būna. Bet vyrus kartais ištinka begalinis, tiesiog fanatiškas susižavėjimas valdžia.
„Nekalbu apie prezidentus“, – sako buvusi prezidentė. Bet dauguma vyrų valdžią mato kitaip. „Užsihipnotizavimą valdžia mačiau įvairiose įstaigose ir ministerijose“, – sako ji. Nuostabūs, kultūringi žmonės, gavę tam tikras pareigas, pavirsta mažaisiais diktatoriais. Su jais kažkas atsitinka. Būna to ir su moterimis, bet rečiau. „Pažiūrėkite, – sako prezidentė, – kaip darželinukai berniukai ir mergaitės sprendžia konfliktus. Mergaitės dažniau ieško būdų, kaip susitaikyti, kad nugalėtojais jaustųsi abi besivaidijančiųjų pusės. Berniukus, kaip ir vyrus, daugiau domina rezultatas, o ne procesas.“ M. Bachelet vis kartoja nemananti, kad moterys geresnės už vyrus, bet laikosi nuomonės, jog reikia siekti, kad ir vyrai, ir moterys darytų tai, ką geriausiai sugeba. Kai savybės papildo viena kitą, visuomenė gali padaryti daug daugiau.
Pastaruoju metu tarp rimtų politikų sklando mintis apie laimės valstybėje sampratą. Tad kalbama jau ne tik apie ekonominę gerovę. Tą sąvoką sunku apibūdinti, dar sunkiau įsprausti į statistikos rėmus, nors galima. „Čiliečiai, – sako prezidentė, – per daug kritiški. Mes visada matome, kad stiklinė pusiau tuščia, o ne pusiau pilna. Nesididžiuojame tuo, ką pasiekėme, ką sugebėjome pastatyti. Purkštaujame – mažai! Blogai! Labai blogai!“
Čilėje gyvena 16 mln. žmonių, ji turi didžiulę problemą – gyventojai pasidaliję į dvi dalis – kairiuosius ir dešiniuosius. Tai ypač tragiškai pasireiškė A. Pinochetui padarius valstybės perversmą ir į mirties stovyklas suvarius priešininkus. Prezidentė M. Bachelet nuveikė labai daug siekdama, kad tos dvi pusės vėl susitiktų. „Empatija, pastatyti save į kito žmogaus padėtį – man tai atrodo natūralus dalykas. Konfliktuojančioms pusėms sunkiausia suprasti, kas iš tikrųjų vyksta anoje pusėje, kas slypi už žodžių“, – sako ji.
Kita žymi moteris Hillary Clinton kartą pastebėjo, kad žmonės labiau kreipia dėmesį į jos šukuoseną ir drabužius, o ne žodžius. M. Bachelet prisipažįsta, kad jai irgi teko pakelti visko: ir tėvišką požiūrį į ją, ir kritiškas pastabas dėl šukuosenos, drabužių, antsvorio... „Čilėje yra nutukusių vyrų politikų, – sako M. Bachelet, – bet į tai buvo žiūrima kaip į žmogaus solidumą. Bet apvalių formų moteris – jau storulė. Jeigu prezidentui vyrui jaudinančią akimirką akyse pasirodo ašaros, sakoma, kad jis jautrus žmogus, o jeigu moteriai – sakoma, kad ji isterikė. Tai erzina, bet reikia suprasti.
Žmonės įpratę, kad valdo vyrai. Būdavo, kad jeigu duodu nurodymą ramiu balsu, vyriškis, kuriam sakau, ne visada supranta, kad tai nurodymas. Kiti vyrai priešinasi ir bando moterį globoti. Tai patiria dirbančios moterys visame pasaulyje. Jos privalo dirbti tris kartus daugiau už vyrus ir tris kartus geriau – tik tada bus įvertintos. Kartais susimąstau, gal yra kas nors smegenų struktūroje, kad tas pats sakinys skamba nuostabiai, kai jį pasako vyras, ir neįtikinamai, kai pasako moteris.“
O kaip su eiliniais piliečiais?
Šioje srityje taip pat yra esminių pokyčių. Pažiūrėkim kad ir į Vokietiją. Pastaruosius 250 metų, nuo to laiko, kai Prūsijoje buvo įvestas privalomas mokslas, pamokos vykdavo tik iki pietų – vėliau vaikas pereidavo mamos žinion. Beveik nebuvo vaikų darželių. Turėdama vieną ar kelis vaikus motina negalėdavo dirbti. Tada susiformavo trys K, leistos vokietei: Kinder, Küche, Kirche („vaikai, virtuvė, bažnyčia“). Dar prieš 30 metų mažuose Bavarijos miesteliuose motinos, kurios surasdavo, kur palikti vaikus, ir eidavo į darbą, buvo vadinamos Rabenmutter („varnų motina“), nes varnos kartais išmeta varniukus iš lizdo.
Kitos moterys, jas pamačiusios parduotuvėse, spiegdavo, vyrai sakydavo: ,,Jeigu negali auklėti vaikų, tai kam jų užsiveisei?“ O rezultatas? 2001-aisiais Europos Sąjunga (ES) atliko raštingumo kokybės tyrimą. Vokietija užėmė 21 vietą iš visų ES šalių. Vyriausybė susirūpino ir pradėjo viską keisti. Maždaug ketvirtadalis mokyklų jau turi popietines klases.
Pasilikę mokykloje vaikai pavalgo, paruošia pamokas, mokosi muzikos ar kitų menų, sportuoja. Ir kai vakare visa šeima susirenka, visi turi laiko bendrauti, visi pasiilgę vienas kito, visiems gera. Šis pokytis įvyko todėl, kad jau nebuvo galima kitaip – Vokietijoje trūko darbo jėgos ir labai krito gimstamumas. Statistiškai viena šalies pilietė turėjo 1,38 vaiko.
Tai reiškė, kad šalyje katastrofiškai mažėja gyventojų. Moteriai tekdavo pasirinkti: arba dirbti, arba turėti vaikų. Šeimose tebevyravo Frydricho Didžiojo dvasia. Tėvai ragindavo dukteris eiti į universitetą, o tuoj po jo mesti darbą ir rūpintis vaikais. Civilizuoti žmonės, tačiau kitokio gyvenimo jie neįsivaizdavo. Iki šiol pusė aukštųjų mokyklų absolvenčių nedirba. Šaliai tai milžiniškas nuostolis. 2017-aisiais Vokietijoje trūks 200 tūkst. inžinierių.
,,Laikyti moterį namuose su vaikais – pasenęs tabu, kurio mes negalime sau leisti“, – dabar sako Vokietijos darbo ministrė Ursula von der Leyen. Ji – daktarė, politikė, pati turi septynis vaikus. ,,Šaliai reikia, kad moterys dirbtų ir kad jos turėtų vaikų“, – sako ji. Sakytum, nesuderinami dalykai. Suderinami, ir dar kaip! Vokietijoje, tose apskrityse, kur įvestos ir gerai tvarkomos popietinės klasės, jeigu vaikams ten įdomu, naudinga ir linksma, gimstamumas tiesiog šoko į viršų. Pasirodo, profesinis moterų darbas ir vaikų gimstamumas vienas kitam neprieštarauja, jeigu laikomasi kelių principų: ilgos motinystės atostogos, vaiko priežiūros atostogos tėvui, įpareigojant jį išnaudoti bent du jų mėnesius, geri darželiai ir popietinės klasės mokyklose. Ten, kur tie principai buvo įgyvendinti, – Prancūzijoje, Skandinavijos šalyse, iš dalies Didžiojoje Britanijoje – tautos išnykimo pavojus dingo. Pasirodo, didelis gimstamumas ir moterų įsidarbinimas gali eiti greta. Kai moterys pradeda dirbti, jos sugeba tapti labai reikalingos. Per šią krizę Vokietijoje darbus prarado 220 tūkst. vyrų ir tik 10 tūkst. moterų.
