Tad netrukus į Miškų institutui mokslo reikmėms išnuomotus medžioklės plotus plūstelėjo net 33 medžiotojai. Tarp jų daugiausia buvo valdžios pavyzdžiu pasekusių Žemaitijos nacionalinio parko darbuotojų.
Bet jiems medžioklė nebuvo tokia sėkminga - krito 6 šernai. Visiškai nesėkminga buvo dar viena medžioklė, nors į ją vėl buvo atvykęs patyręs medžiotojas K.Kristinaitis.
Čia buvo pakviesta ir būrys veterinarų - Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Kazimieras Lukauskas su sūnumi Mindaugu, Pasienio veterinarinės tarnybos direktorius Donatas Jonauskas bei Plungės veterinarinės tarnybos direktorius Talvaldas Ikvelda.
Tačiau 24 vyrų būrys nušovė tik vieną zuikį. Beje, tą dieną medžioklės lape buvo įrašyta, kad leidžiama medžioti tik elnius, šernus ir plėšrūnus. Atkaklūs žemaičiai nenorėjo pasiduoti ir į Miškų institutui išnuomotus plotus susirinko dar sykį.
Tačiau ir šį kartą pakliuvo tik dvi lapės ir vienas zuikis. Tiesa, parko vairuotojas Rimantas Griguola dar patiesė taurųjį elnią. Dalis medžiotojų nusivylę patraukė namo. Tik parko medžioklės žinovas Virgilijus Ostaševičius su keletu vietos medžiotojų pasiliko antrai dienai. Vyrai neapsiriko - patiesė du šernus.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius K.Lukauskas išsigynė, kad į mokslo reikmėms skirtus medžioklės plotus jis buvo pakviestas atlikti mokslinių tyrimų. K.Lukauskas tikino, kad pamedžioti jį pakvietė Žemaitijos nacionalinis parkas. Kas konkrečiai pakvietė, įvardyti nenorėjo.
Tuo tarpu Žemaitijos nacionalinio parko direktorius Giedrius Norvaišas tvirtino nežinojęs, kad po skandalingos pirmosios medžioklės dar buvo visa jų serija.
Paklaustas, kam reikėjo Miškų institutui išnuomoti nacionalinio parko medžioklės plotus, jeigu juose medžioja parko darbuotojai, G.Norvaišas atsakė, kad tai nuo parko vadovybės nepriklausė: "Ministerijai siūlėme, kad šiuos medžioklės plotus paliktų mums, bet į tai nebuvo atsižvelgta".
Nenorėję skelbti pavardžių Žemaitijos nacionalinio parko medžiotojai tvirtino, jog kažkada jie šiame parke be jokio mokslo puikiai reguliavo žvėrių skaičių. Vėliau šie plotai iš jų buvo atimti komercinėms medžioklėms.
Po "Lietuvos ryto" publikacijų apie karališkas Seimo bei Vyriausybės narių medžiokles valstybės išlaikomuose reprezentaciniuose plotuose šalies vadovas Valdas Adamkus uždraudė finansuoti medžiokles iš biudžeto.
Nacionaliniams parkams teko rinktis: verstis iš valstybės pinigų ar iš komercinių medžioklių. Pastarųjų nutarta iš viso atsisakyti, nes pajamų jos davė nedaug. Be to, tokioms medžioklėms organizuoti stigo patirties.
Tad Aplinkos ministerija liepė nacionaliniams parkams komercines medžiokles pamiršti. Patogiau, kai miškai išnuomoti saviškiams - ir patiems galima medžioti, ir reikalingų žmonių pakviesti.
Pernai gruodžio 1 dieną Žemaitijos nacionalinis parkas pasirašė sutartį, pagal kurią Miškų institutui (jis irgi priklauso Aplinkos ministerijos sistemai) ne konkurso tvarka 10 metų išnuomojo 2416 hektarų medžioklės plotą. Už 1 ha nuomą sutarta mokėti po 90 centų per metus.
Iš biudžeto išlaikomas Miškų institutas nuomos mokestį mokės dalimis - dukart per metus. Tokios lengvatos suteiktos todėl, kad institutas medžioklės plotus išsinuomojo ne komercijos ir ne paprastos medžioklės tikslais, o mokslo tyrimams. Tolesni įvykiai buvo tokie: dar neparengus mokslo tyrimų planų, Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų valdininkai išsiruošė medžioti.
Paklaustas, kam reikėjo Žemaitijos nacionalinio parko miškus išnuomoti Miškų institutui, jei juose medžioja Aplinkos ministerijos ir paties parko darbuotojai, aplinkos ministras Henrikas Žukauskas patarė to teirautis instituto.
Tačiau Žemaitijos nacionaliniame parke medžioklės plotai Miškų institutui paskirti aplinkos ministro įsakymu. Kai žurnalistai pabandė jam tai priminti, H.Žukauskas išjungė telefoną.
Jeigu paprastas medžiotojas sumano pašaudyti žvėrių svetimuose plotuose, gamtosaugininkai tai laiko brakonieriavimu ir baudžia 800-1500 litų baudomis. O kaip baigėsi Vilniaus valdininkams, medžiojusiems Miškų institutui išnuomotuose miškuose?
Tiesa, taisyklės nedraudžia medžiotojų klubui ar būreliui pasikviesti į medžioklę svečių. Tačiau, pavyzdžiui, K.Lukauską kvietė ne Miškų instituto medžiotojai, o Žemaitijos parkas. Tuo tarpu parko darbuotojai naujajai miškų mokslininkų medžioklėtvarkos ir medžioklėtyros mokymo bazei nepriklauso, tad neturėjo teisės nei patys medžioti, nei kviestis svečių.
