Strepsiado problema
Gėrėtis Aristofano komedijos „Debesys“ herojaus – doro žemdirbio Strepsiado tradicionalistine nuostata su jai būdingomis vertybėmis, kaip protėvių priesaikai ir tautos dievai, yra visuotinai įprasta patriarchalinėse visuomenėse. Ir visais laikais tai pratrūksta, tai kiek prislopsta, bet niekur nedingsta visų šalių strepsiadų nepakantumas laisviems mąstytojams, kaip tėvynainių nuteistas mirčiai Sokratas.
„Istoriškai laimėjo, kaip žinome, Sokratas, - rašo T. Venclova. – Jei būtų laimėjęs Strepsiadas, tiksliau, Strepsiado idėja, tai ligi šiol gyventume dorų, darbščių, patriarchališkų, tėvynę mylinčių žemdirbių bendruomenėse, nieko nežinančiose ir nenorinčiose žinoti apie tolimesnius kraštus ir visatą <...> Strepsiado pasaulyje Sokrato nė pėdsakų nebūtų“.
Šis T. Venclovos straipsnis yra vienas stipriausių ir argumentuočiausių publicistinių mėginimų per visą nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį ginti laisvo mąstytojo požiūrį. Pirmiausia todėl, kad savo pozicijai iliustruoti T. Venclova pasirinko svarbiausią Vakarų civilizacijai lūžio momentą, nuo kurio prasideda intelekto emancipacija ir neišvengiamas jo konfliktas su kolektyviniais prietarais grįsta morale ir politika.
Aristofano komedija „Debesys“ buvo perspėjimas, kuo gali baigtis mąstytojų laisvė skeptiškai žvelgti į paveldėtus iš protėvių tautos dievukus. Šiame konflikte tarp mąstymo laisvės ir politinės-moralinės tikrovės keliamų reikalavimų glūdi politinės filosofijos ir be jos neįmanomos Vakarų civilizacijos užuomazgos.
Sokratikų politinė mintis buvo liberali intelektualiai, tačiau konservatyvi politiškai. Jai svarbūs abu – ir liberalusis, ir konservatyvusis – elementai. Sokratikams politinis gyvenimas, kitaip nei politikos radikalams, nėra plastilinas, iš kurio gali lipdyti, ką nori, prisigalvojęs pažangių teorijų ar nusižiūrėjęs pažangių modelių. Politika yra prigimtinė duotybė, turinti savo gyvenimo ritmą, tikslus, taisykles ir ugdytinas dorybes, kurios nebūtinai sutampa su intelektualo – mąstytojo, filosofo dorybėmis.
T. Venclova kreipiasi į intelektualus ir sako pasigendąs Lietuvoje sokratiškosios mąstymo laisvės, kritiškumo ir atvirumo, kitaip tariant – liberaliosios sokratiškojo mąstymo ašies. Savo ruožtu T. Venclovos oponentai kalba iš kolektyvinių poreikių suvokimo ir bendruomeniško tapatumo pozicijų.
Jiems patinka Strepsiadas – ir jie patys bent jau pasąmoningai stengiasi jam patikti. Kaip ir konservatyvūs politikai, jie kreipiasi pirmiausia į jį arba įsivaizduojamą jo paveikslą. Jie yra tradicionalizmo gynėjai, pasišventę savai kultūrai su jos kolektyvinės pasąmonės archetipais, folkloru bei kitomis tapatumo pojūčius į politinį-moralinį karkasą cementuojančiomis vertybėmis.
Tokie jie būna ne tik todėl, kad jaučia bendras šaknis, tautinę bendrystę. Jie intuityviai taip pat jaučia, kad, paniekinęs Strepsiadą, atimi iš savo minčių politinę įtaką ir palieki joms tik intelektinį svorį. Kai kuriems jų to maža. Kiti tuo metu Strepsiado paiso suvokdami savo politinę atsakomybę, kaip ją suvokė ir Aristofano komedijos įspėti sokratikai: intelektualo laisvė turi būti suderinta su politinės bendruomenės reikalavimais, numatančiais ir politinį folklorą, ir prietarus, ir moralumą skiepijančius dievus. Kitaip tariant, patinka mums tai ar ne, bet kuriai nedezintegruotai bendruomenei Strepsiadas yra „privalomas“, niekur nuo jo nedingsi, jei nesislepi nuo politinio mąstymo ir politikos apskritai.
R. Gudaičio tradicionalizmas
T. Venclovos straipsnis paskatino tradicionalistų reakciją. Jie buvo, galima sakyti, išprovokuoti tiesiogiai jiems mesto kaltinimo: „Deja, šiandien Lietuvoje, kaip ir sovietmečiu, man knieti pakartoti Sokrato žodžius iš Aristofano komedijos – „Aš dūstu“. Beveik visi garsieji mūsų intelektualai pasuko arba pradeda sukti ne Sokrato, o Strepsiado keliu“.
R. Gudaitis į T. Venclovos mintis sureagavo gindamas konservatyvią – Strepsiadui jaustis oriam padedančią poziciją. R. Gudaičio retorika neapsieina be politinio-ideologinio ginčo bruožų – jis priskiria T. Venclovą ideologinei globalizmo „stovyklai“ ir sako, kad jo proteguojama ideologija esanti „agresyviai nepakanti“. Kyla klausimas: ar R. Gudaičio proteguojama strepsiadinė bei nacionalistinė ideologija yra švelnesnė ir pakantesnė? Ar XX amžius neliudijo atvirkščiai?
R. Gudaitis prikiša T. Venclovai ponišką, aristokratišką, iš aukšto požiūrį į lietuvišką kaimą ir sako: „Tas kaimas, atleiskite, ne tik saugojo savo pasaulėjautą, vertybes, bet puikiai įsisavino ir naujoves, jis leido savo vaikus į profesorius, valstybės veikėjus, teisininkus, kunigus, dovanojo savo genus šviesuomenei“.
Kad genus šviesuomenei dovanojo kaimas, o ne ankstesnė šviesuomenė bei aukštuomenė, lėmė pasirinktas Lietuvos valstybingumo atkūrimo kelias. Pasirinktas etninis, o ne LDK istorinio tęstinumo modelis atstūmė didžiąją dalį aukštuomenės ir šviesuomenės, kurią R. Gudaičio giriamas kaimas buvo paskatintas nurašyti kaip „sulenkėjusią“. Šviesuomenės reikia visoms visuomenėms, tad kaimui nieko kita nebuvo likę, kaip „dovanoti savo genus“.
Tuo tarpu tradicinės savo aukštuomenės atžvilgiu lietuviai po 1918 m. neretai elgdavosi kaip bolševikai, kaip šarikovai ir švonderiai. Ko vertas vien skundais aptekęs puolimas prieš Lietuvos patriotą ir diplomatą grafą Alfredą Tiškevičių 1920-1921 m. Skunduose jis buvo vadinamas „puslietuviu“, „diplomatiniu Želigovskiu“, „sibaritu“, „living fossil“ (gyva iškasena). A. Tiškevičius netrukus buvo atleistas iš diplomatinės tarnybos, jo dvarai atimti, o Astravo rūmuose – XIX a. vidurio architektūros paminkle – įkurtas pakulinių maišų fabrikas.
R. Gudaičio pagyros kaimui kaip nelygstamų vertybių ir šviesuomenės genų šaltiniui verčia kelti ir kitą klausimą: kodėl garsūs žmonės, kuriais didžiuojamės, veržėsi į miestą ir siekė išsimokslinimo, užuot likę kaime ožkų ganyti bei tradicinių vertybių lysvių ravėti? Kodėl galiausiai paties R. Gudaičio diskusija su T. Venclova vyksta, pvz., anaiptol ne Pagėgių rajono Būbliškės kaime, gausiai stebint ir dalyvaujant abiejų rašytojų gerbėjams ir oponentams iš Būbliškės?
Bet ne tai yra esminė problema. Joks save gerbiantis intelektualas nepuola vien niekinti ir vanoti kaimo kaip tokio; to nedaro ir T. Venclova. Ir miestas, ir kaimas turi ir savo žavesio, ir kloakų. Problema apskritai yra ne miestas ar kaimas kaip gyvenamoji arba kilmės vieta. Problema (jei teisingai suprantu T. Venclovos mintį) yra mąstymas – patriarchalinis, persunktas prietarų, ritualizuotos elgsenos ir mistifikuotų autoritetų, - kuris gali būti vienu žodžiu apibūdintas kaip „sodiečio“ ar „kaimiškas“. Strepsiadiškas. Tačiau net jam T. Venclova randa teigiamų žodžių ir daro išlygų.
„Mes turime ginti savo tradicines kultūros vertybes, folklorą, savo meną ir kultūrą nuo masinės pseudokultūros maro ir tvano, bent padėti visuomenei, jaunimui susigaudyti, kur dvasinės vertybės ir mėšlas“, - rašo R. Gudaitis. O ar vadinamasis folkloras yra ne masinė – liaudiška kultūra? Ir kodėl nuo pseudokultūros tvano, anot R. Gudaičio, mes turime ginti tik „savo meną ir kultūrą“? Kodėl ne aukštąją kultūrą, o savo kultūrą ir folklorą? Gal kaimo kapelų, Žemaitės ir klumpakojo labiau reikia ugdymui, nei universalių klasikinio išprusimo dalykų?
R. Gudaitis nešykšti imperatyvų, kurie skaitytojui pateikiami kaip neabejotinos įpareigojančios tiesos. „Mes turime matyti, kad Europa, Amerika pergyvena vertybių krizę ir moralės nuosmukį“, - rašo jis. Ar daugiau mes Europoje ir Amerikoje nieko neturime matyti? Kur ta vertybių ir moralės buveinė, į kurią reikėtų žiūrėti? Gal Rusijoje? Gal Kinijoje? Gal Dramblio Kaulo Krante?
Kodėl Europoje ir Amerikoje mes turime matyti tik vertybių krizę ir moralės nuosmukį, bet ne laisvės, gerovės ir lygybės prieš įstatymą pažangą? Kodėl galiausiai, matydami neigiamybes, kurių išties esama, mes negalime atkreipti dėmesio į daugybės mąstančių žmonių pastangas susigaudyti ir panagrinėti, kas vyksta ir kaip teisingiau gyventi? Ar R. Gudaičio nurodymas, ką mes „turime matyti“ Europoje ir Amerikoje, nėra perdėm panašus į sovietinės propagandos atgarsį?
Briuselis R. Gudaičiui yra „formalizmo tvirtovė, kuri valstybes regi tik pro paragrafų ir reglamentų šydą“. Na, nemėgti Briuselio biurokratijos turbūt visoje Europos Sąjungoje (ES) šiandien yra madinga. Tačiau į ES mes įstojome savo noru, niekas varu nevarė. Visa Lietuva jau ne pirmus metus sočiai minta ES parama, ir niekas nesiūlo grįžti prie Europos nesugadintų „tradicinių vertybių“, grąžinus iš ES gautą paramą.
Maža to, niekas juk nedraudžia politiškai pakovoti dėl vertybinių nuostatų ir, pavyzdžiui išsirinkti euroskeptišką Seimą. Antai į Europos Parlamentą (EP) Lietuva delegavo Rolandą Paksą ir Juozą Imbrasą, kurie yra pasirengę ginti „tradicines vertybes“. Jei R. Gudaičiui kliūva liberalių pažiūrų Leonidas Donskis, jis gali jaustis tinkamai atstovaujamas EP tradicionalistinių nuostatų J. Imbraso.
Beje, lyginti Lietuvos Liberalų sąjūdžiui EP atstovaujančio politiko reiškiamą kritiką Seimo priimamų įstatymų atžvilgiu su sovietmečio įskundimų praktika, kaip tai daro R. Gudaitis, yra neteisinga ir negarbinga. R. Gudaičio straipsnio pasažas apie „donosus“ – esą Lietuvos europarlamentarai, Strasbūre nepritariantys mūsų nacionalinės valdžios pokštams, yra skundikai – mažų mažiausiai stebina ir kenkia visai jo argumentacijai.
„Intelektualai veikia iš šalies. Tai lemia mąstymo, akademinės veiklos, kūrybos specifika. Tegu daro kiti, o mes pasvarstysime, komentuosime... Didžioji mūsų nelaimė ir prakeikimas, kad mums patogiau yra stebėti viską iš šalies“, - sako R. Gudaitis. O ar viešas svarstymas nėra darymas? Ar viešai išreikšta mintis nėra esminė pilietinio veikimo dalis?
Kas tai per skirstymas – esą vieni svarsto, o kiti „daro“? Toks skirstymas tinka gal žemės ūkiui, bulviakasiui, kur kalbomis išties nedaug ką nuveiksi. Tačiau viešoji erdvė, kur žodžio ir minties laisvę užtikrina R. Gudaičio nepastebėtos Europos ir JAV vertybės, yra kaip tik ta vieta, kur žodis ir darbas sutampa. Ir kitaip nei teigia R. Gudaitis, veikimas iš šalies yra ne intelektualo „nelaimė“, bet privalumas būti nešališkam – būti ne su kuriuo nors interesu ar ideologija, bet su savo intelektine patirtimi ir išmanymu.
Autorius yra „The Economist“ partnerio Lietuvoje žurnalo „IQ“ vyr. redaktorius.
