Prevencija – puiki strategija, tačiau nelygu, kaip ji yra suprantama. Įstatymo projekte smurtas privačioje erdvėje nėra laikomas nusikaltimu. Jis traktuojamas kaip atsitiktinė žala, kurią padaro nesugebantieji ginčus spręsti taikiu būdu. Visiškai ignoruojamas (sąmoningai nutylimas) faktas, jog dėl prievartos šeimoje dažniausiai (9 iš 10 atvejų) nukenčia moterys, nes patriarchalinėmis „vertybėmis“ grįsta šalies politika įtvirtina sisteminę moterų subordinaciją – psichologinę, ekonominę ir socialinę jų priklausomybę.
Smurtas prieš moteris (ir vaikus) turi labai gilias tradicijas mūsų visuomenėje (fizinės jėgos taikymą ar bauginimą vis dar laikome auklėjimo metodu), todėl nenuostabu, jog teisingumas labiau susirūpinęs smurtautojų (galią turinčiųjų) teisių užtikrinimu – prevencinių poveikio priemonių taikymu „laikantis teisėtumo, asmens teisių ir laisvių apsaugos, proporcingumo, humaniškumo principų, taip pat įtikinėjimo ir prievartos derinimo principo“, o ne aukos teise gyventi be prievartos.
Įstatymo projekte nėra numatytos adekvačios, atgrasančios poveikio priemonės (pavyzdžiui, laisvės atėmimas pasikartojančio smurto atvejais). Smurtautoją įspės ir informuos apie galimas prevencines sankcijas – iškeldinimą keturiolikai dienų. Tačiau jeigu pastarasis bus pakankamai apdairus ir pajėgs dozuoti agresiją, pratrūkdamas ne dažniau nei kartą per metus, iškeldinimo galės išvengti. Taigi pareigūnai lavins kaligrafinius įgūdžius, surašinėdami išsamius protokolus, tačiau, kol kraujosruvos, sulaužytos galūnės ar išnerti žandikauliai neįžiebs įtarimo apie realią grėsmę nukentėjusio asmens gyvybei, sveikatai ar laisvei, gyvenamo būsto palikti nereikės.
Jokių baudžiamųjų sankcijų, išskyrus mistinę administracinę atsakomybę, įstatymo projektas nenumato. Situacija greičiausiai bus sprendžiama skyrybų keliu (prieš tai, matyt, privalomai išklausius konsultacijas, kurios siūlomos nacionalinio susitarimo Šeima rėmuose), o nenubausti smurtautojai galės kurti kitą šeimą ir toliau kolekcionuoti įspėjimus.
Nukentėjusiam asmeniui paliekama teisė kreiptis į ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar teismą su prašymu pradėti baudžiamąjį procesą. Tačiau teisėsaugos pareigūnai savo iniciatyva to padaryti negali. Taigi paliekama privataus kaltinimo tvarka, kuri šiuo metu Europoje galioja tik postsovietinėse valstybėse. Akivaizdu, jog būdama unikali valstybė, Lietuva gali pamokyti Europos senbuves, kaip puoselėti tradicines vertybes, įtvirtinant ne tik diskriminacinę šeimos sampratą, bet ir retrogradišką požiūrį į smurtą prieš moteris šeimoje. Ne visi Temidės jutimai funkcionuoja sklandžiai, tai žino visi. Tačiau sunku buvo įtarti, kad jos globoje esanti sistema turi tokiu gilių suvokimo problemų, perimant gerąją Europos valstybių (Austrijos, Švedijos, Ispanijos) patirtį.
Mokytis yra iš ko, bet, panašu, nėra noro. Todėl ir skaitome įstatymo projekte, kad smurtautojas gali būti iškeldintas, tačiau nėra numatytas draudimas prisiartinti prie aukos, iškeldinimo laikotarpiu nėra apribojamos tėvystės teisės, taigi paliekama visiška improvizacijos laisvė persekiojant auką darbe, viešose erdvėse ar manipuliuojant vaikais. Dar įdomiau yra tai, jog pradėjus baudžiamąjį procesą, prevencinės poveikio priemonės nustoja būti taikomos.
Akivaizdu, jog kažkas nepadarė namų darbų (o per pusantrų projekto rengimo metų net ir didžiausias dvejetukininkas tai pajėgtų padaryti), antraip žinotų, jog pradėjus baudžiamąjį procesą smurto išpuolių padaugėja. Bet Temidės globotiniai nemato nei to, kad Lietuvoje šeimoje kasmet nužudoma 18-20 moterų, nei to, kad dėl smurto skiriasi kas trečia sutuoktinių pora. Ką jau bekalbėti apie tokią „prabangą“, kaip nemokama teisinė pagalba nuo smurto privačioje erdvėje nukentėjusiam asmeniui arba ekonominio smurto aukų apsauga, kuriomis dažniausiai tampa senyvos vienišos moterys, iš kurių vaikai atima pensiją ar kitaip prievartauja turtą.
Svarbiausia, kad įstatymo projekte numatyta, jog išsikeldinimo laikotarpiu (tai yra per 14 dienų), smurtautojas gali būti teismo įpareigotas lankyti elgesio korekcijos kursus! Net vairavimo teisių kursus tenka lankyti šešias savaites (penkias, jei esi labai imlus), o ką bekalbėti apie socialinių elgesio normų kaitą. Pasaulyje tokios programos trunka mažiausiai pusę metų (o pasikartojus smurto proveržiui, konsultacijos pratęsiamos). Bet gal Lietuva ir čia parodys stebuklus, juk kažkada turėjome nemenką patirtį penkmečio programą įgyvendinti per trejus metus.
Autorė yra Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė.
