Jėzus dar kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: 'Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko jam padėti ant stalo'. O anas iš vidaus atsilieps: 'Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti'. Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia“.
„Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“. (Lk 11, 1-13)
Žmogus suprastinas tik turint prieš akis Dievą. Jo gyvenimas teisingas, kai jis gyvena puoselėdamas santykį su Dievu. Tačiau Dievas nėra tolimas nepažįstamasis. Jis parodo savo veidą Jėzuje Kristuje, kurio darbai ir valia leidžia mums pažinti Dievo mintis ir valią.
Jei buvimas žmogumi iš esmės reiškia santykį su Dievu, tai aišku, kad nuo to neatskiriamas kalbėjimas su Dievu ir įsiklausymas į Dievą. Todėl nuo Gerosios Naujienos taip pat neatsiejamas ir mokymas apie maldą. Viešpats mus pamoko, kaip turėtume melstis.
„Tėve mūsų“ malda Luko evangelijoje perteikta trumpesniu pavidalu, Mato (6, 9-13) – tokia forma, kokią perėmė ir kokia meldžiasi Bažnyčia. Ir viena, ir kita versija meldžiamės kartu su Jėzumi Tėvui per Šventąją Dvasią. Mes meldžiamės Tėvui danguje, kurį pažįstame ir randame per Sūnų: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9).
Viename žodyje „Tėve“ (hebr. „Abba“) slypi visa atpirkimo istorija. Galime sakyti „Tėve“, nes Sūnus buvo mūsų brolis ir apreiškė mums Tėvą. Kristaus veikimu mes vėl tapome Dievo vaikais. Tiesa, šiandien žmogui nelengva pajusti didžią šio žodžio paguodą, nes kas yra Tėvas, daug kur apskritai nebepatiriama arba tą patirtį temdo nepasitenkinimas tėvais.
Ką gi iš tikrųjų reiškia „Tėvas“, turime mokytis iš Jėzaus, kurio kalbose Tėvas iškyla kaip viso gėrio versmė, kaip teisiu ir tobulu tapusio žmogaus matas: „O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 44-45).
Tėvo esmę atskleidžia meilė iki galo (Jn 13, 1), ant kryžiaus parodyta už savo priešus besimeldžiančio Jėzaus Kristaus. Ši meilė yra Tėvas. Ją įgyvendinantis Jėzus yra amžinasis Tėvo Žodis, Sūnus, todėl jis ir kviečia mus tapti sūnumis ir dukterimis pagal šį matą.
Tik per Jėzų tampa regimas tikrojo tėviškumo paveikslas. Žinoma, Dievas – nei vyras, nei moteris, bet būtent Dievas, vyro ir moters Kūrėjas. Todėl „Tėve mūsų“ malda neprojektuoja žmogaus paveikslo į dangų, bet iš dangaus pačiu Jėzumi parodo, kokie mes, žmonės, turime ir galime būti.
Viešpats primena, kad maisto prašantiems savo vaikams tėvai neduoda akmens, gyvatės ar skorpiono, ir tęsia: „Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“.
Tuo norima pasakyti, kad Dievo dovana yra pats Dievas. Čia netikėtai paaiškėja, apie ką iš tikrųjų kalbama meldžiantis: ne apie tą ar aną, bet apie tai, kad Dievas nori mums dovanoti save. Malda padeda laipsniškai apvalyti mūsų norus, pataisyti juos ir pamažu suvokti, kad mums iš tikrųjų reikia Dievo.
Tik taip nugalimas Adomo, patikėjusio žalčio žodžiu, klaidingas troškimas būti Dievu ir nebejausti Dievo poreikio; tik taip tampa aišku, kad buvimas Dievo vaiku, sekant paskui Kristų, yra ne priklausomybė, bet žmogaus egzistenciją remiantis, jai prasmę ir didybę teikiantis meilės santykis.
