„Visi rusai, su kuriais teko susipažinti traukinyje, labai draugiški ir geranoriški. Iš pradžių nebuvo lengva jiems paaiškinti, kokia mūsų kelionės misija, - sakė ekspedicijos dalyvis Justinas Biekša. - Tačiau rusams padarė įspūdį tai, kad nepamirštame savo protėvių atminties ir važiuojame tvarkyti Sibiro platybėse žuvusių lietuvių tremtinių kapinių.“
Tarpinė ilgos ir gana varginančios kelionės stotelė – Rusijos sostinė Maskva, kurioje „Misija Sibiras‘10“ dalyviai apsilankė Donskoje kapinėse, kuriose palaidotos stalinistinio režimo aukos - įvairių tautybių žmonės.
Tarp daugelio politinių represijų aukų šiose kapinėse (tiksliai nežinoma kurioje vietoje) palaidotas ir Lietuvos partizanų judėjimo vadas ir neseniai faktiniu valstybės vadovu pripažintas Jonas Žemaitis – Vytautas, kurį nužudė sovietų saugumas.
„Vienintelė jėga, kuri okupacijos metu atstovavo Lietuvai, buvo partizanai. Jonas Žemaitis trejus metus buvo Lietuvos partizaninio judėjimo vadu. Jis stengėsi konsoliduoti visas partizanų jėgas ir kūrė bendrą pasipriešinimo struktūrą. J. Žemaitis partizanus laikė Lietuvos kariuomenės ir šalies valstybingumo tąsa, – istorijos žiniomis dalijosi misijos dalyvis, istorikas Norbertas Černiauskas.
- Kuomet J. Žemaitis buvo suimtas, mirė Stalinas. Lavrentijaus Berijos įsakymu, J. Žemaitis buvo atvežtas į Maskvą, jam pasiūlyta bendradarbiauti su sovietiniu saugumu. Tačiau Lietuvos partizanų vadas atmetė tokį pasiūlymą, todėl buvo sušaudytas ir palaidotas Donskoje kapinėse.“
Nuo Maskvos iki paskutinės stotelės Serovo (Sverdlovsko sritis) misijos dalyvių dar laukė pusantros paros kelias. Pirmoji Uralo regiono vietovė, kurioje įsikūrė ekspedicija, - išnykęs Mostovaja kaimas. Čia misijos dalyviai tris dienas taigos prieigose tvarkė dvi kapines, kuriose palaidoti lietuviai tremtiniai, bei pastatė du kryžius.
Apie tai daugiau – kitame pasakojime.
