Antra vertus, Bažnyčios duomenimis, gal tik 10 proc. reguliariai lanko mišias. Plačiai paplito komunistų brukamos antikrikščioniškos nuostatos, ypač įsitikinimas, kad kunigai yra „kulto tarnai“, neturintys teisės dalyvauti šalies visuomeniniame gyvenime. Giliai įsišaknijęs priešiškumas tikėjimui greit pasireiškia katalikams pasisakius opiais klausimas, pvz., dėl abortų draudimo ar šeimos koncepcijos, net pasiskundus, kad Katedros aikštėje rengiami netinkami renginiai.
Nutarimas neįleisti A. Brazausko karsto į katedrą pakenkė Bažnyčios populiarumui. Birželio pradžioje Bažnyčia pasitikėjo 61,3 proc., o nepasitikėjo tik 12,7 proc. gyventojų. Naujausia tyrimų centro „Vilmorus“ apklausa rodo, kad dabar pasitiki – 47 proc., nepasitiki – 25,8 proc. Kai kurie Bažnyčios draugai irgi mano, kad ji galėjo protingiau ir apdariau elgtis. Esą dangus nebūtų griuvęs, įleidus A. Brazausko karstą į Katedrą. O nutarius neįleisti, reikėjo numatyti galimą reakciją, parengti tinkamą nutarimo išaiškinimą ir tartis su valdžia dėl kitų laidojimo alternatyvų.
Antra vertus, A. Brazauskui palankus sprendimas irgi būtų buvęs kontroversiškas, o Bažnyčia kaltinama nenuoseklumu ir savo principų išdavimu. Pernai Bostono arkivyskupijos kardinolas buvo smarkiai kritikuojamas, nes aukojo iškilmingas mišias už senatorių Tedą Kennedy, nors šis gynė teises į abortus ir dėl to neapgailestavo. Buvo priekaištaujama, kad turtingiesiems ir galingiesiems viskas leidžiama. Ir atleidžiama.
Antroji pusė negali didžiuotis savo veiksmais. Valdžia bei A. Brazausko partiečiai seniai žinojo Bažnyčios nuostatas, tad turėjo svarstyti kitus variantus ieškoti deramo kompromiso. Melodramatiškas sprendimas rengti mišias Kaišiadoryse prisidėjo prie laidotuvėms netinkančio viešo politinio šou. Nors Bažnyčia buvo pliekiama dėl pagarbos stokos buvusiam prezidentui, mažai kas komentavo tai, kad A. Brazauskas buvo pašarvotas ne pačioje Prezidentūroje, jos Baltoje salėje, bet buvusiose generalgubernatoriaus arklidėse. Laidotuvių komisijai vadovauti buvo paskirtas ne premjeras, ne kuris nors ministras, bet Prezidentūros kancleris.
Palaikau Bažnyčios nutarimą neleisti pašarvoti A. Brazausko katedroje, bet neturiu tvirtos nuomonės dėl karsto įnešimo. Laidotuvių papročiai nėra nekintama Bažnyčios mokymo dalis, tad gal reikėjo padaryti išimtį A. Brazauskui. Ateis laikas laidoti ir kitus valstybės veikėjus – Valdą Adamkų ar Vytautą Landsbergį. Ar ta pati norma galios ir jiems?
Jei ir būtų buvę verta daryti išimtį A. Brazauskui, tikrai ne dėl to, kad jis buvo prezidentas. Pastaruoju metu ši institucija perdėm sureikšminama, net fetišizuojama, tad santūrumas sveikintinas. Ir ne dėl to, kad A. Brazauskas Katedrą „sugražino“ Bažnyčiai. Katedra jam ir kompartijai nepriklausė, tad ir gražinti negalėjo. Be to, politiniai apskaičiavimai, o ne pamaldumas lėmė sprendimą. Kiekvienoje pokomunistinėje valstybėje didžiausios šventovės buvo perleistos tikinčiųjų bendruomenėms, tad A. Brazausko elgesys nebuvo sui generis.
A. Brazauskas padarė didesnę paslaugą Bažnyčiai 1995 m., kai sutramdė ideologines LDDP davatkas. Tais metais LDDP dominuojamas Seimas priėmė įstatymą, griežtai apribojantį Bažnyčios teisę susigražinti savo nuosavybę, o LDDP taryba paskelbė pareiškimą, kaltindama Bažnyčią kišimusi į politiką ir noru savo ideologiją primesti visai šaliai. A. Brazauskas vetavo įstatymą, savo atsiminimuose rašydamas, kad LDDP pareiškimas „pasirodė neapgalvotas, perdėm kairuoliškas, o katalikų sugretinimas su islamo ekstremizmu - ir įžeidžiantis.“ Po A. Brazausko intervencijos kovingi ideologai nurimo, nebūta panašių pareiškimų ar įstatymų projektų. Dalis šių ideologų staiga tapo dievobaimingais ir suskubo dalyvauti alternatyviose mišiose Kaišiadoryse.
Valstybės ir bažnyčios, taigi sosto ir altoriaus, santykiai yra nelygūs. Valstybė valdo didžiuosius batalionus, savo rankose turi pagrindinius finansų svertus. Nors demokratinėse šalyse pabrėžiamas tikinčiųjų bendruomenių savarankiškumas ir teisė tvarkyti savo reikalus, dažnai tikimasi, kad jos vykdys valdžios valią net neprašomos, arba bent jai nesipriešins.
Rusų stačiatikių bažnyčios likimas rodo, kaip lengva tapti valdžios tarnaite ir kaip sunku išsivaduoti iš to vaidmens. Iš esmės palaikau Bažnyčią ir kitas institucijas, pvz., universitetus, kai jos priešinasi valdžios spaudimui, gina savo veikimo laisvę. Kam jau kam, bet ne valdžiai nurodinėti, ką Bažnyčia turi įsileisti į Katedrą, kaip reikia laidoti mirusiuosius, kuriems žmonėms reikia teikti ypatingas paslaugas. Prezidentas yra pirmasis šalies žmogus, bet Bažnyčios akimis jis turėtų būti paprastas mirtingasis - kaip mes visi.
Nevisiškai tikslu kalbėti apie valdžios spaudimą. Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir socdemai išsirikiavo į kovingų kritikų gretas, kaip ir buvęs prezidentas Valdas Adamkus. Ketvirtoji valdžia neslėpė savo pasipiktinimo. Tačiau Vyriausybė laikėsi neutraliai.
Gerai, kad Bažnyčia nepasidavė spaudimui keisti savo nutarimo. Antra vertus, Katalikų bažnyčia pati save pastato į keblią padėtį, aktyviai dalyvaudama prezidento inauguracijose. Šv. Mišios yra tapusios sudėtine iškilmių dalimi. Ne visi prezidentai yra tikintieji, tad kodėl jie turi dalyvauti jiems nieko nereiškiančiose religinėse apeigose? Aiškinama, kad meldžiamasi už visą tautą ir jos gerovę, o ne už vieną žmogų, bet galima melstis ir kitą dieną. Be to, galima nesąmoningai pasityčioti iš apeigų, pvz., kai tam nepasirengęs žmogus priima Komuniją, mėgdžiodamas kitus. Arba kai prieš mišias vyksta pagoniškos apeigos.
Suprantamas Bažnyčios noras po ilgų priespaudos metų suteikti sakralinį atspalvį svarbiems valstybės gyvenimo momentais. Bet toks dalyvavimas padaro ją labiau pažeidžiama, nes bus klausiama, kodėl Katedra tinka prezidentų inauguracijai, o ne jo laidotuvėms. Yra atsakymas į šį klausimą, bet mažai kas juo domėsis.
