Esu tos pačios nuomonės, nors nemanau, kad išreiškiau ypač originalią mintį. Kalbėdamas apie žiniasklaidą, dažniausiai turiu mintyje laikraščius, nes televizija labai stipriai tolsta nuo žiniasklaidos, virsta visišku šou. Tikros žiniasklaidos, žinių, visuomenės informavimo arba analizavimo segmentėliai vis mažėja ir mažėja – yra dideli žvaigždžių kūrybos ir šou fabrikai, inkrustuojami tuo, kas liko iš televizijos kaip žinių skleidimo vietos.
Žodinis, spausdintas žiniasklaidos srautas nulemia supratimą, kokia yra žiniasklaida. Laikraštis, viena vertus, yra žiniasklaidos kaip kultūrinio-socialinio reiškinio daiktas, kita vertus, tai verslas. Mūsuose yra visiškai įsigalėjęs laikraščio kaip verslo modelis – turi parduoti. Jeigu skandalas leidžia tau parduoti daugiau, tam įtakos turi liaudies ar masės žmonių skonis, tu visada esi toks, kokį žmonės perka.
Negali sudėtingų reiškinių ir analizių pasakyti paprastai. Be abejo, rimtas tekstas yra tas, kuris reikalauja iš skaitančiojo šiokios tokios valios. „Pornucha“ nereikalauja jokios valios, bet tai jau instinktų lygmuo. Kuo sudėtingesni klausimai, tuo sudėtingesnis tų klausimų aiškinimo būdas. Nors žinoma, ir čia yra įvairiausių kalbėjimo būdų, ir sudėtingesniais klausimais įmanomi patrauklesni kalbėjimo būdai. Tačiau reikia žinoti, kad reiškiniai yra svarbesni už įvykius, o iš reiškinio negali padaryti skandalų.
Jūs ir pats prisidedate prie laidos „Be pykčio“ kūrimo. Kaip vertinate lietuvišką televiziją?
Negaliu spjauti į dubenį, iš kurio valgau. Matau LTV administracijos pastangas šį tą keisti, tačiau akivaizdu, kad dar yra tam tikra kentauriška būsena – nei velnias, nei gegutė. Visuomeninis transliuotojas bent daliai savo laidų turi taikyti nekomercinį vertinimą, negali žiūrėti į reitingus. Ekspertai, o ne reitingai turi pasakyti, koks yra televizinis produktas.
Kalbant bendrai apie televizijas, vizualinė informacija turi didelės įtakos turiniui. Vizualumas priverčia narcizėti bet kokį šito žaidimo dalyvį. Atrodymas žmogui tampa svarbesnis už jo išmanymą, informacijos teikėjas pasidaro svarbesnis už reikalą, kurį bando svarstyti.
Radijas yra vienintelė nevizuali informacijos priemonė – net laikraščiuose egzistuoja nuotraukos. Galbūt dėlto man radijas yra pats geriausias, net jei radijas yra suprantamas kaip verslas ir jo lygis yra toks, koks yra vartotojo lygis, net jei aš ir nesiklausau jo nuolat. Radijas nesuserga narcizinėmis užkrečiamomis ligomis, kuriomis serga tie, kurie savo veidą gali rodyti per televiziją.
Ar žiniasklaidoje kylančių problemų nenulemia tai, kad žurnalistikos srityje dirba daug jaunų, patirties neturinčių žmonių?
Nepriklausomai nuo kartos ir amžiaus, visi mes esame jauni šitame retro kapitalizme, laisvoje rinkoje. Kai mūsų prasimušėlių ir mūsų “lūzerių” tariama stratifikacija įtakoja elgsenas, tada ir senas žmogus iš desperacijos dar bando atrodyti šaunus, nors ir krečia visokius skandalus be didelės moralinės ir protinės atskaitomybės. Tas pat ir su jaunu žmogumi. Ypač vizualinėje žiniasklaidoje dalyvis taip susireikšmina, kad klasikinis žurnalisto imperatyvas tarytum ir nebeegzistuoja. Galima žmonėms sakyti: „Mielieji, darykit, ką tik norit, galabykit, streikus renkit, tai aš turėsiu apie ką rašyti“. Kitas variantas – aš viską privalau daryti, kad būtų kuo mažiau dėl ko streikuoti arba galabyti.
Žurnalistas yra toks pats pilietis. Štai Latvijos laikraščio „Diena“ pavyzdys. Vyriausioji redaktorė Sarmitė Elertė tuo pačiu yra Latvijos Sorošo fondo valdybos pirmininkė, pilietinė veikėja. Lietuvoje žurnalistas, redaktorius tartum nedalyvauja pilietiniame procese, lyg nuo jo niekas nepriklausytų. Svarbus tam tikras pilietinis užsiangažavimas – dirbama ne tik dėl pinigų, bet tam, kad gyvenimas būtų geresnis.
Man žurnalistikoje trūksta elementaraus idealizmo, supratimo. Juk daryti vardan idealizmo yra tiesiog įdomu. Nenorėčiau moralizuoti.
Jūs neskirstytumėte žiniasklaidos į gerą ir blogą, tik įdomią ir neįdomią?
Pirmiausia, aš sakyčiau neįdomi, ji man nieko neduoda. Aš nesu sadomazochistas, kad man būtų įdomu kapstytis po visuomenės erekcijas, nejuntu savo pranašumo kaip daugelis „lūzerių“ iš tikrųjų gali jaustis. Daug knygų prirašyta apie tokias jausenas. Kitas nusižudė, tu dar likai, kitam nepasisekė. Nei kaimynas, nei giminė, vis tiek „faina“. Taip kompensuojami savi kompleksai. Iš kolchozų besivaduojanti minia ir yra penima tokiais dalykais, nors ir vakaruose tai taip pat egzistuoja. Egzistuoja laikraščiai, kurių gali rasti visuose supermarketuose, tačiau tokio laikraščio niekur nepamatysite prenumeruojamo.
