Apmaudas ima dėl kitų dalykų. Pasirodo, visuomenė neturi jokios realios galimybės įsitikinti savo pačios pinigų paskirstymo ir panaudojimo pagrįstumu. Šios galimybės neturi todėl, kad Seimas, įgaudamas piliečių atstovavimo galias, visiškai to nesiekia. Visus ima tenkinti formalus biudžeto svarstymo ritualas, niekuo neargumentuotas pinigų paskirstymas tarp asignavimų valdytojų.
Šiuo atveju pagrindiniu veiksniu tampa ne visuomenės poreikiai, o vieno ar kito asignavimų valdytojo finansinis apetitas ir jo politinė įtaka. Priimant kitus įstatymus dar kartais siekiama išsiaiškinti nepriklausomų ekspertų nuomonę, gauti specialistų išvadas.
Tuo tarpu įstatymas dėl milijardinių lėšų paskirstymo ima visiškai priklausyti nuo Vyriausybės valios, o tiksliau, nuo finansų ministrės ir jos aplinkos įnorių.
Taigi biudžeto projekte atsispindi ne būtinybė siekti pažangos vienoje ar kitoje visuomenės gyvenimo srityje, o net neslepiamas ministerijų ir kitų institucijų finansinis rajumas. Todėl neatsitiktinai biudžeto projektą lydi ne tam tikros srities analizė ir įsipareigojimai ateičiai, o skaičių, lentelių ir jų primityvių komentarų kratinys.
Politiniu cinizmu dvelkia Seimo seniūnų sueigos atsisakymas įregistruoti alternatyvų biudžeto projektą, kurį pateikė viena iš opozicinių frakcijų. Be abejo, tai būtų įnešę tam tikrą sumaištį į ramiai vykusį svarstymą, tačiau gal tuomet atsirastų galimybė palyginti biudžeto lėšų paskirstymo proporcijas ir tame įžvelgti ką nors racionalaus.
2004 metų biudžeto projektas, kaip reta, susilaukė pagyrų ir epitetų. Itin pabrėžiama jo socialinė pakraipa. Tai reikėtų suprasti, kad asignavimai sveikatos apsaugai, švietimui bei socialinių reikmių tenkinimui auga sparčiau negu kitoms sritims. Deja, finansinių srautų palyginimas šio teiginio nepatvirtina.
Antai pirminiame 2004 metų projekte (iki „patobulinimo”) buvo numatyta, kad sveikatos apsaugai iš valstybės ir savivaldybių biudžetų skiriamų asignavimų suma, palyginus su 2003 metų planu, turėtų padidėti nuo 228,6 mlrd. Lt iki 245,5 mln. Lt, arba 7,4 proc., švietimui – nuo 3104,6 mln. Lt iki 3312,7 mln. Lt, arba 6,7 proc., socialinei apsaugai – nuo 1238 mln. Lt iki 1400,8 mln. Lt, arba 13,2 proc., poilsiui, kultūrai ir religijai – nuo 452,6 mln. Lt iki 482 mln. Lt, arba 6,5 proc.
Bendra socialinei sferai skiriamų asignavimų suma 2004 metais turėtų padidėti nuo 5023,8 mln. Lt iki 5441 mln. Lt, arba 8,3 proc. Tuo tarpu lėšos, skiriamos visoms kitoms funkcijoms vykdyti (valdymui, krašto apsaugai, viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai ir kt.), turėtų išaugti nuo 7380,3 mln. Lt iki 9804,3 mln. Lt, arba 32,8 proc., t.y. vos ne trečdaliu.
Taigi ši elementari asignavimų dėlionė rodo, kad biudžetui būdinga antisocialinė pakraipa. Iš esmės negerės kultūros ir švietimo įstaigų finansavimas, ir toliau dėl skurdo nuo pacientų ir ligonių purtysis poliklinikos ir ligoninės. Tiesa, biudžeto „tobulinimo” fazėje socialinei sričiai pasiūlyta šiek tiek padidinti asignavimą. Antai 6 mln. Lt daugiau lėšų ketinama skirti sveikatos apsaugai, švietimui – 19 mln. Lt.
Driokstelėjusio Prezidentūros skandalo fone išlaidas pastarajai numatyta sumažinti 3,7 mln. Lt, Ryšių reguliavimo tarnybai – 2 mln. Lt, valstybės skolos tvarkymo išlaidas – 21,2 mln. Lt.
Tačiau tai iš esmės nekeičia 2004 metų biudžeto projekto proporcijų. Ir toliau prioritetas teikiamas ne geresniam visuomenės socialinių reikmių tenkinimui, o valdininkijos sluoksniui gausinti ir stiprinti. Šiems tikslams skiriamos lėšos, kuriose atsispindi bendrųjų valstybės paslaugų ir ekonomikos tvarkymo funkcijose, kitąmet turėtų išaugti nuo 3336,1 mln. Lt iki 5322,7 mln. Lt, arba 59 proc. (be valstybės skolos aptarnavimo išlaidų ir dotacijų bei kompensacijų savivaldybėms).
Ūkio valdymo išlaidų augimas formaliai aiškinamas būtinybe tobulinti administracinius gebėjimus, integruojantis į ES. Tačiau šiuo atveju būtų sąžininga, jeigu finansų ministrė sulygintų bendruosius integracijos kaštus, įkalkuliuotus į valstybės biudžetą, ir tas lėšas, kurias šalies ūkis kitąmet realiai galės gauti iš ES.
Atidesnė 2004 metų biudžeto analizė atskleidžia dar vieną negatyvią tendenciją, t.y. didėjantį centrinės valdžios finansinį rajumą. Antai pirminiame biudžeto projekte buvo numatyta, kad savivaldybių biudžetų asignavimams didėjant 5,7 proc. (nuo 3603,1 mln. Lt iki 3807,4 mln. Lt), centrinių įstaigų finansavimas auga net 30 proc. (nuo 8801 mln. Lt iki 1143,8 mln. Lt).
Nors nuolat yra tvirtinama, kad eurointegraciniai procesai reikalauja stiprinti vietos valdžios galias, o savivaldybėms ir seniūnijoms skiriama vis daugiau papildomų funkcijų, realūs finansiniai srautai byloja apie poslinkius priešinga kryptimi. Šios disproporcijos, skirstant asignavimus tarp centrinių valdžios įstaigų ir vietos valdžios, tik padidins ir taip ryškų savivaldos bejėgiškumą.
Krenta į akis ir dar vienas dalykas. Tai itin atsainus savivaldybių biudžeto sudarymas, nesusietas su realiais poreikiais. Nors yra priimtas specialus Metodikos įstatymas savivaldybės biudžeto dydžiui nustatyti, kurio pagrindą sudaro net 8 koeficientai (vietinių kelių ir gatvių ilgis, teritorijos plotas, vaikų ir pensinio amžiaus gyventojų skaičius ir kt.), tačiau tikrovėje, deja, tai tik „mokslinių dūmų” uždanga, neįvertinant realios padėties konkrečioje savivaldybėje. Todėl neatsitiktinai kasmet girdisi nedrąsūs Savivaldybių asociacijos protestai dėl būtinybės savivaldybių pajamas susieti su jų poreikiais.
Aišku, tai gali būti padaryta tik pažabojus centrinių valdžios įstaigų ir apskričių finansinį apetitą ir iš esmės patobulinus savivaldybių biudžetų dydžio pagrindimą. Tačiau, atrodo, tai politikams yra pernelyg sudėtinga ir visiškai nenaudinga - metodinėje ekvilibristikoje gali susigaudyti toli gražu ne kiekvienas.
