Pirmajame etape naujosios ES narės turės susiderėti su euro zonos valstybėmis bei Europos centriniu banku dėl centrinio vietinės valiutos ir euro keitimo kurso. Jei bus norima įsivesti eurą kaip galima anksčiau, tai derybos gali prasidėti iš karto po įstojimo į ES. Prognozuojama, kad derybos bus sunkios, nes reikės įtikinti euro zonos senbuves, kad suderėtas kursas yra tinkamas ir dirbtinai neišpučia naujųjų narių eksportuotojų konkurencingumo.
Todėl, pavyzdžiui, Vengrija derybose sieks šiek tiek stipresnio forinto nei dabar nustatytas HUF/EUR centrinis paritetas. Tuo tarpu Lietuvos ir Estijos centriniai bankai jau dabar ruošia studijas, kuriomis siekiama pagrįsti dabartinio lito bei kronos kursų euro atžvilgiu tinkamumą.
Sėkmingai pasibaigus deryboms, „kandidatės į euro klubą“ bent du metus turės dalyvauti Valiutų kursų mechanizme II (VKM II). Tai antrasis etapas. Čia reikės užtikrinti, kad vietinės valiutos euro atžvilgiu svyruotų ne daugiau nei ± 15 proc. nuo minėto centrinio kurso. Jau dabar nuogąstaujama, kad didžiuliai spekuliaciniai srautai ir kiti veiksniai sukels nemažus valiutų kursų svyravimus, todėl ES naujokėms gali nepavykti išlaikyti savo valiutų reikiamose ribose. Tačiau blogiausiu atveju, vietiniams centriniams bankams ketina padėti Europos centrinis bankas.
Nelankstaus valiutos kurso politiką vykdančios šalys (Lietuva, Latvija, Estija ir Malta) dalyvaudamos VKM II neketina keisti savo rėžimo. Pagrindinis argumentas - fiksuoto kurso (arba valiutų valdybos) modelis pasiteisino, o įsipareigojimų išlaikyti tokią politiką tvirtumas turėtų atbaidyti spekuliantus. Tačiau tokiu atveju fiksuoto kurso išlaikymas yra vienašalis minėtų valstybių įsipareigojimas ir Europos centrinio banko pagalbos tikėtis nebegalima.
Po 2 metų VKM II (2006 m. pradžioje), naujųjų narių Vyriausybės galės kreiptis į Europos komisiją, prašydamos įvertinti, ar jos atitinka vadinamuosius Mastrichto konvergencijos kriterijus. Jie apima penkis šalies „ekonominės sveikatos“ rodiklius: biudžeto deficitą, valstybės skolos dydį, infliacijos lygį, ilgalaikių Vyriausybės vertybinių popierių (VVP) bei valiutos kurso stabilumo kriterijai. Jau dabar aišku, kad didžiausių problemų kils dėl biudžeto deficito, kuris neturėtų viršyti 3 proc. ribos. Sudėtingiausia padėtis yra Vengrijoje, Slovakijoje, Čekijoje ir Lenkijoje, kur šiais metais biudžeto deficitas svyruoja nuo 4.1 iki 7.6 proc. BVP.
Be to, 2005 ir 2006 m. šių šalių vyriausybių laukia rinkimai ir egzistuojanti „rinkiminio biudžeto“ tradicija gali suardyti visus išlaidų mažinimo planus. Visa tai įvertinę čekai ir slovakai nusprendė atidėti dalyvavimą VKM II ir eurą įvesti tik 2008- 2010 m. Tuo tarpu Vengrija „Euro klubo“ nare sieks tapti 2008 m.
Lenkija euro įvedimo strategijos dar nėra paskelbusi, tačiau konsultacijose su Tarptautiniu valiutos fondu pažymėjo, norinti įsivesti eurą kaip galima anksčiau (galbūt net 2007 m.). Tokius pernelyg optimistiškus Lenkijos pareiškimus kai kurie analitikai vertina kaip pasakas vaikams prieš miegą. Tuo tarpu Lenkijos nacionalinio banko Pinigų politikos tarybos narys, Dariusz Rosati, yra linkęs išskirti tris galimus scenarijus. Pirma, Lenkija galėtų atidėti euro įsivedimą iki 2010 m. ar net dar vėliau.
Taip būtų išvengta nepasiruošusių valstybių prisijungimo prie euro zonos. Antras kelias- bandyti iš naujo susiderėti dėl konvergencijos kriterijų. Tai viliojanti alternatyva, nes net ir Vokietijos bei Prancūzijos biudžeto deficitas viršys 3 proc. ribą. Tačiau realistiškiausia išeitis- gerai atlikti namų darbus, iki 2007 m. sumažinti biudžeto deficitą iki 3 proc., 2007- 2008 m. dalyvauti VKM II ir įsivesti eurą 2009 m.
Malta tikriausiai bus vienintelė, kuri turės rimtesnių problemų dėl valstybės skolos kriterijaus nevykdymo (ji neturi viršyti 60 proc. BVP). Tuo tarpu Estija, Kipras, Latvija ir Lietuva eurą turėtų įvesti artimiausiu įmanomu laiku- 2006 m. pabaigoje arba 2007 m. pradžioje.
Baigiant galima pasidžiaugti, kad Lietuva bus viena pirmųjų įsivedusių eurą. Tuo tarpu euro kelias į atsiliekančiųjų valstybių grupę iš tiesų bus gana duobėtas ir nelygus.
