Šiuo metu Gruzijoje gyvenantis Audrius Butkevičius sutiko atsakyti į kelis “Kauno dienos” klausimus.
- Kuo dabar užsiimate?
- Gyvenu labai įdomiai. Esu politinis konsultantas, darau rinkimus, perversmus. Ko kam reikia (juokiasi). Rimtai? Aš kalbu rimtai.
- Perversmas Gruzijoje įvyko ne be Jūsų pagalbos?
- Nenorėčiau taip teigti. Dirbau tuo metu Gruzijoje, ir tiek.
- Kaip įsivaizduojate galimą Prezidento apkaltą?
- Visų pirma nemačiau komisijos išvadų ir nežinau, kiek jos pagrįstos dokumentais. Sprendžiant iš spaudos, kaltinimai valstybės išdavimu ar tuo, kad kyla kažkokios grėsmės valstybės saugumui, yra pritempti ir dirbtiniai.
- Dauguma politinių partijų siūlo Rolandui Paksui atsistatydinti dar neprasidėjus apkaltai. Koks būtų Jūsų, jau patyrusio apkaltą, siūlymas?
- Negaliu nieko patarti, kol nežinau, kuo paremtos komisijos išvados. Jei R.Paksas jaučiasi teisus, Lietuvos interesų nepardavė, turi Seime įrodyti savo tiesą visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, kuo ta istorija baigsis. Jei jis atsistatydins, prisipažins padaręs jam inkriminuojamus nusikaltimus.
Įžvelgia susidorojimą
- Jūsų apkalta nepavyko. Jei scenarijus pasikartotų, į kokią situaciją patektų Seimas ir Prezidentas?
- Dar kartą būtų patvirtinta, kad šie procesai yra politizuoti. Mano byloje buvo pateikta daug suklastotos medžiagos, kuria naudojosi politiniai oponentai, teismas, laikraščiai. Darau prielaidą, kad tas pats gali būti ir R.Pakso atveju. Esu įsitikinęs, kad Valstybės saugumo departamentas sąmoningai pateikė tik tuos duomenis, kurie atitinka jo pateikiamą versiją.
- Svarstoma, kaip Seime turėtų būti balsuojama apkaltos proceso metu. Norima slaptą balsavimą pakeisti atviru. Kaip tai vertinate?
- Čia nėra apie ką diskutuoti. Egzistuoja elementarūs demokratijos principai, vienas iš jų - slaptas balsavimas. Viešas bolševikinis balsavimas vykdomas, kai daromas spaudimas priimti ne asmeninį, o partinį sprendimą.
Tai, ką matau žiniasklaidoje, galiu pavadinti psichologiniu informaciniu spaudimu, net karu, kuris nukreiptas prieš Prezidentą. Kiek Prezidentas kaltas - aš nesiimu diskutuoti, bet kaip jis yra murkdomas - labai tipiškas informacinio karo pavyzdys.
- Ar tiesa, kad padėjote R.Paksui rinkimų kampanijos metu? Vadinasi, Jūsų nuomonės apie jį negalima vertinti kaip nešališkos.
- Taip, padėjau R.Paksui, kūriau jo rinkimų kampanijos strategiją. Ne, man už tai nebuvo sumokėta. R.Paksas yra mano geras pažįstamas. Negaliu sakyti, kad draugas, nes prezidentai draugų neturi. Kai buvau krašto apsaugos ministras, jis tarnavo kariuomenėje, aš jį visą laiką pažinojau kaip gerbtiną asmenį, bet mes nesame draugai.
Grįžo atgal į kamerą
Kelias iki A.Butkevičiaus apkaltos užsitęsė beveik porą metų. 1997 metų spalio 28 dieną jis buvo apkaltintas pasikėsinimu sukčiauti. 1998 lapkričio 18 dieną Vilniaus apygardos teismas pripažino A.Butkevičių pasikėsinus sukčiauti stambiu mastu ir nuteisė jį kalėti pusšeštų metų sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje.
1999 metų birželio 1 d. Seimas nutarė pradėti nuteisto Seimo nario apkaltos procedūrą. Už tai balsavo 48, prieš - 1, susilaikė 15 Seimo narių.
Apkalta vyko pagal naują Seimo statuto redakciją, kuri buvo pataisyta specialiai A.Butkevičiaus atvejui. Seimo statuto 259 str. buvo pataisytas taip: kai įsigalioja parlamentaro atžvilgiu apkaltinamasis teismo sprendimas ir Seimas gauna šio sprendimo kopiją, Seimas gali atimti parlamento nario mandatą.
1998 metų gruodžio 22 dieną grupė Seimo narių kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar tokia pataisa atitinka Lietuvos Konstituciją. Konstitucinis teismas nusprendė, kad pataisa apriboja asmens teisę dalyvauti apkaltos procedūroje, kaip ir jo teisę į gynybą, todėl pažeidžia Lietuvos Konstituciją. Po šio sprendimo A.Butkevičius galėjo pasakyti kalbą Seime.
1999 metų birželio 15 dieną Seime pritrūko 15 balsų, kad iš A.Butkevičiaus būtų atimtas mandatas. Už apkaltą balsavo 70, prieš - 29, susilaikė 6 Seimo nariai.
A.Butkevičius į Seimą atvyko lydimas dviejų civiliai apsirengusių sargybinių. Parlamentaras prieš posėdžio pradžią buvo apsuptas kitų Seimo narių, kurie jam šiltai šypsojosi, spaudė ranką ir draugiškai tapšnojo per petį. Jis atrodė pasitikintis savimi. Po balsavimo rezultatų paskelbimo A.Butkevičius grįžo į nusikaltusių pareigūnų pataisos koloniją Vilniuje.
Asmeninė iniciatyva
1997 metų rudenį konservatoriai prabilo apie A.Butkevičiaus apkaltą. Lapkritį centristas Egidijus Bičkauskas paragino konservatorius pradėti procesą. Jis žadėjo “pirmas pakelti ranką” už mandato iš A.Butkevičiaus atėmimą, jei būtų pateikta pakankamai jo kaltės įrodymų. E.Bičkausko vertinimu, Centro sąjungos frakcijai būtų nelogiška inicijuoti A.Butkevičiaus apkaltą, nes tai būtų traktuojama kaip savo klaidų pripažinimas.
1998 metų rugpjūtį A.Butkevičius pareiškė, kad konservatorių prašys inicijuoti jo apkaltą, po kurio jis netektų parlamentaro mandato ir būtų teisiamas kaip paprastas valstybės pilietis.
A.Sakalas įžvelgė spaudimą
1998 metų rugpjūčio 3 dieną Socialdemokratų frakcijos seniūnas Aloyzas Sakalas pareiškė esąs įsitikinęs, kad jei A.Butkevičius neminėtų Seimo Pirmininko pavardės, jis “ramiai vaikščiotų laisvėje”. Jis manė, kad tuomet būtų buvę apsiribota pasižadėjimu neišvykti, užstatu ar kita priemone.
A.Sakalas teigė neabejojąs, kad A.Butkevičius bus nuteistas, tačiau pastebėjo, kad Seimo Pirmininkas yra per daug atsargus, kad pats duotų nurodymus. “Tačiau yra tarnų, kurie iš akių spėja, ko nori jų viršininkas”, - kalbėjo parlamentaras. Jis teigė esąs įsitikinęs, kad teisingumo sistemoje dabar dirba tik valdžiai ištikimi žmonės, nenorintys su ja pyktis. “Kai A.Butkevičiaus kaltintojas prokuroras Rolandas Tilindis sako tik “klausau” savo viršininkams ir nebando su jais pasiginčyti, tol teisingumo nesulauksime”, - apgailestavo A.Sakalas.
1998 metų liepą A.Butkevičius tikino esąs nekaltas ir patekęs į politinės provokacijos pinkles, kurias inspiravo Valstybės saugumo departamentas ir Generalinė prokuratūra pagal konservatorių ir paties V.Landsbergio užsakymą. Jis kaltino Seimo Pirmininką inspiravus 1993-iųjų savanorių maištą pakaunės miške.
A.Butkevičius taip pat teigė kaupęs informaciją apie V.Landsbergio įtaką susprogdinant geležinkelio tiltą per Bražuolės upelį pagrindinėje Rusijos karinio tranzito magistralėje bei rinkęs duomenis apie tuometinio Seimo Pirmininko ryšius su KGB.
Centristai bandė pradėti procesą
1998 metų rugsėjo 28 d. konservatorių frakcijai atsisakius pradėti apkaltos procesą, Centro frakcija nusprendė pati inicijuoti A.Butkevičiaus apkaltą ir iki jos pabaigos atstatyti jo teises frakcijoje. Rugsėjo 29 dieną Centro frakcija surinko Seimo narių parašus, kad būtų pradėta apkalta.
Tačiau tą pačią dieną V.Landsbergis skeptiškai įvertino šią iniciatyvą. Jis prašė paaiškinti, kurią iš Konstitucijos 74-ojo straipsnio nuostatų atitinka kalinčiojo veiksmai. Šis straipsnis nurodo, kad Seimo narį iš užimamų pareigų galima pašalinti, jei jis pažeidžia Konstituciją, sulaužo priesaiką arba paaiškėja jo padarytas nusikaltimas. V.Landsbergis retoriškai klausė, ar į šį Konstitucijos straipsnį apeliuojantys apkaltos iniciatoriai pripažįsta, kad A.Butkevičius yra įvykdęs nusikaltimą.
Konservatoriai pasiūlė sulaukti teismo
1998 metų spalio 6 dieną Seimas valdančiosios daugumos balsais nutarė nepradėti apkaltos. Iniciatyvą atmetančio nutarimo projektą pristatęs Seimo kancleris Jurgis Razma ir kiti konservatoriai siūlė A.Butkevičiui pačiam atsisakyti Seimo nario mandato. J.Razma pabrėžė, kad prieš metus, leisdamas patraukti pasikėsinimu sukčiauti stambiu mastu kaltinamą parlamentarą baudžiamojon atsakomybėn, Seimas jau pareiškė savo valią.
“Byla šiuo metu nagrinėjama teisme, ir apkaltos procesas Seime reikštų spaudimą teismui ir kišimąsi į jo veiklą”, - pabrėžė kancleris.
Projektui nepritarę apkaltos rėmėjai centristai, LDDP, socialdemokratai ir kitų frakcijų nariai kaltino J.Razmą vykdant politinį konservatorių užsakymą. Ir dešiniosios, ir kairiosios Seimo jėgos piktinosi, kad apkaltos procesas virto pigiu politikavimu ir “Seimo gėda”.
Konservatorius Antanas Stasiškis ironizavo, kad Seimas tapo Ilfo ir Petrovo “13 kėdžių” prasta inscenizacija, “bandymu Seimą paversti konkuruojančia firma”.
1998 lapkričio 18 dieną Vilniaus apygardos teismas pripažino A.Butkevičių pasikėsinus sukčiauti stambiu mastu ir nuteisė. 1999 metų vasarį V.Landsbergis sakė: “Nuosprendis įsigaliojo, ir mes turime konstatuoti, kad Seimui negarbė turėti parlamentarą, sėdintį kalėjime už kyšininkavimą ir apgaudinėjimą”.
Po 1999 metų birželio 15 dienos, kai nepavyko apkalta, Seime prasidėjo vienas kito koneveikimas, tyčiojamasis iš oponentų.
