„Western Union“ – tai jau trečioji didžiulė pasaulinė kompanija per paskutinius metus paskelbusi apie investicijas Lietuvoje. Anksčiau tai padarė „Barclays“ ir IBM. Ar verta skirti finansinę paramą tarptautinei milžinei vilioti ir ką tai duos mūsų valstybei?
Didelių kompanijų įtaka
Didelės korporacijos, o juo labiau kelių kompanijų įsiterpimas į rinką gali duoti postūmį visai šalies ar net regiono ekonomikai. Pirma nauda, kurią gavo Lietuva investavus informacinių technologijų (IT) įmonėms, buvo sukurtos naujos darbo vietos IT specialistams. Tai suaktyvina konkurenciją tarp darbdavių, todėl specialistams reikia mokėti didesnius atlyginimus, universitetams ruošti daugiau specialistų ir t.t. Taip pakyla bendra vienos ūkio šakos ekonomika.
Antra, daugiau uždirbdami darbuotojai daugiau išleidžia maistui, drabužiams, pramogoms. Pati kompanija perka prekes, paslaugas iš kitų vietos įmonių. Visa tai duoda papildoma pridėtinę vertę kitoms ūkio šakoms. Viena didelė nacionalinė korporacija ar verslo šaka gali turėti lemiamą įtaką visai mažos šalies ekonomikai. Suomijoje tokią įtaką daro „Nokia“, Šveicarijoje - jos bankų sistema, Monake - lošimų verslas. Taigi vienos ūkio šakos išvystymas duoda postūmį vystytis kitoms šakoms, o bendras ekonomikos pakilimas veikia šalies gerovę.
Trečia, nors smulkusis verslas yra valstybės ūkio pagrindas, tačiau didžiosios kompanijos ne mažiau reikalingos subalansuotai ekonomikai. Didelius projektus apskritai plėtoti gali tik stambus verslas, nes tam reikia sukaupti didelį finansinį kapitalą. Tik didžiosios kompanijos gali finansuoti brangius mokslinius tyrimus, kurie negreit atsiperka arba būna net ir nuostolingi, pvz., farmacijoje, aukštosiose technologijose. Didelės įmonės gali skirti didesnes sumas labdarai, sportui, studentų stipendijoms ir t.t.
Tikėtina tolimesnė nauda: investicijas seka investicijos
Didelės kompanijos turi daug satelitinių mažesnių partnerių, kurios tiekia prekes ar paslaugas. Tai gali būti rinkos tyrimai, telefoninė vadyba, kanceliarinės prekės, banko patarnavimai ir kita. Todėl investavus vienai didelei kompanijai, iš paskos paprastai atseka ir susijusios bendrovės, arba jų veiklos nišą perima vietos partneriai.
Stambios kompanijos dažnai turi ir stambius verslo partnerius, todėl investavus vienai, jos partneriams irgi atsiranda poreikis investuoti, pvz., bankai dažnai atidaro skyrius tose valstybėse, kuriose investuoja jų stambūs klientai, kad visada galėtų būti šalia.
Įtakingi verslininkai daug bendrauja tarpusavyje, priklauso toms pačioms verslo, labdaros, meno, politikos organizacijoms. Pokalbiuose paliečiami ir verslo klausimai, todėl vieno verslininko pastaba apie šalį, jos darbuotojų apibūdinimas ar tiesiog užuomina į merginų grožį, gali būti lemiamas veiksnys apsisprendžiant dėl investicijų. A. Kubilius, viešėdamas JAV, susitiko su žymiu leidėju Steve’u Forbesu. Matyt, premjeras padarė gerą įspūdį, nes po kelių dienų pasirodė Lietuvą giriantis straipsnis forbes.com svetainėje, kurią per mėnesį aplanko vidutiniškai 18 mln. lankytojų, dažnai iš verslo pasaulio, - tai asmeninio bendravimo įtakos pavyzdys. Autoritetingi atsiliepimai verslo bendruomenėje yra ne mažiau vertingi nei tiesioginė materialinė parama.
Didelės kompanijos – tai užsienio politika
Pasaulinės korporacijos turėdamos milijardines apyvartas ir tūkstančius darbuotojų turi nemažą įtaką politikams. 1909 m. net pats Britanijos ministras pirmininkas Loydas George pripažino, kad verslininkas Natanas Rothschildas yra galingiausias žmogus imperijoje. Todėl didelių kompanijų investicijų pritraukimas yra svarbi užsienio politikos dalis. Tarpukaryje Lietuvos vyriausybė aktyviai stengėsi pritraukti investuoti „Ford“ kompaniją. Jeigu tai būtų pavykę, galima tik spėlioti, kokia būtų buvusi JAV vyriausybės reakcija į Lietuvos okupaciją 1940 m.
Stambios kompanijos ir jų įtaka pasaulyje turi reikšmės ir kitų valstybių požiūriui į šalį, kurioje veikia ta kompanija. Singapūras, Honkongas ar Makao (abi yra Kinijos autonomijos) yra mikrovalstybės, tačiau jų išplėtotos ekonomikos suteikia svorį šių šalių politikai.
Investiciniai projektai dažnai tampa ir tarpvalstybinių santykių objektu. 1999 m. Lietuvos vyriausybė siekė, kad į „Mažeikių naftą“ investuotų būtent amerikiečiai, kad gamykla netaptų Rusijos ir Lietuvos politikos įkaite, nors, deja, politiniai procesai įmonės neaplenkė. Ši bendrovė, dabar „Orlen Lietuva“, sumoka daugiausiai mokesčių Lietuvoje, iš kurių mokamos pensijos, finansuojama sveikatos sistema ir kita. Todėl stambių kompanijų investicijos mūsų šalyje ir patenkinti jų poreikiai yra akstinas geriems tarpvalstybiniams santykiams bei yra nemažas mūsų saugumo garantas.
Pabaigai galima paminėti, kad Lietuvoje įsteigti vieną naują darbo vietą vidutiniškai kainuoja, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 39 tūkst. litų. Vyriausybė Lietuvos verslui skatinti 2009 m. skyrė 4 mlrd. litų paramos, šiemet planuojama dar daugiau. Visa tai žinant galima drąsiai teigti, kad Lietuvos valstybės skiriamos nedidelės finansinės subsidijos pritraukti stambioms investicijoms yra labai menka nuolaida, palyginus su nauda, kurią ilgainiui gaus Lietuva.
