Ilgai nekankinusi pasakysiu, ta vieta – tai Ronnie Scott‘s džiazo klubas netoli Piccadilly Circus, kiekvienam gerai žinomame Soho kvartale, kur naktinis gyvenimas kunkuliuoja ir pramogų gausu pagal kiekvieno poreikius. Pro šalį traukiančios naktinio gyvenimo nuotykių ieškančios londoniečių bei Londono svečių masės kuklios Ronnie Scott iškabos Frith gatvėje dažnai nė nepastebi. Tačiau egzistuoja nemaža grupė žmonių, kuriems Ronnie Scott’s vardas beveik šventas.
Tai džiazo mylėtojai, kuriems tai viena iš privalomų aplankyti vietų. Prisiklausiusi pasakojimų apie 2009 m. savo penkiasdešimtemetį atšventusio klubo praeities laikų garsą ir šlovę gegužės 17 susiruošiau į anais šlovingais laikais čia koncertavusios gyvos džiazo legendos Annie Ross vakarą.
Tai buvo nostalgiškas vakaras. Buvo akivaizdu, kad susirinkusi publika – dauguma vyresnės kartos žmonės - puikiai žinojo, kur eina ir ko atėjo. Jie nebuvo labai dėmesingi, kol muzikavo įdomus ir išradingas “Ronnie Scotts” trio, jie laukė savo numylėtinės, kurios ne tik dainas, bet ir kiekvieną jos judesį ar antakio kryptelėjimą turbūt žinojo mintinai. Ir panašu, kad būtent to troško – kad tos mintinai žinomos akimirkos pasikartotų.
Šią vasarą 80-metį švenčianti Annie Ross tuos lūkesčius išpildė puikiai. Ji kartojo populiarias daugybę kartų dainuotas dainas nesitikėdama ir netrokšdama ką nors nustebinti. Ji tiesiog kartojo save gerai žinodama, kad tos praeities pakartoti nebeįmanoma.
Tai buvo ne uždegantis, įtraukiantis, vibruojančių išlydžių kupinas koncertas, greičiau prisiminimų vakaras, kur viskas jau pernelyg trapu, kad leistųsi užvaldoma aistros. Susižvalgymai su grupės muzikantais, balso ir instrumentų sąskambiai, kadaise, akivaizdu, kupini žaismės ir netikėtumo dabar žavėjo vien atkartojimo tikslumu.
Prie staliukų sceninės aikštelės dešinėje sėdėjo keletas atlikėjos pažįstamų įžymybių. Į juos ji kreipėsi vardais, taip sukurdama savųjų rato atmosferą – atrodė, kad ji atvyko susitikti su savo senais draugais, kurie viską apie ją žino, puikiai prisimena jos buvusias galimybes ir šlovę, ir jau nebėra reikalo nieko įrodinėti. Tiesiog užtenka vieniems kitais pasikliauti.
Toks taikos ir ramybės jausmas nėra tai, ko labiausiai trokšti patirti džiazo klube. Tačiau Annie Ross mane įtikino, kad ir tai gali būti “džiazova”.
Po koncerto, kol kiti baigė savo užkandžius ar gėrimus ar dar nežinia ko lūkuriavo, aš išsprukau į prieangį, kur visą vakarą kantriai stoviniavo svečius pasitinkančios ir išlydinčios lietuvaitės Jūratė, Oksana ir Orinta. Jos buvo nusiteikusios pabendrauti, nes iki darbo pabaigos pirmą valandą nakties dar buvo likę dvi ilgos valandos. Buvo smalsu sužinoti, ar daug lietuvių užsuka į įžymujį džiazo klubą. Jūratė minėjo, kad lietuvių užsuka ir su kiekvienu jų merginos sveikinasi lietuviškai.
„Mes turime užsakymų sąrašą ir jeigu žmogus pasako savo pavardę, kuri skamba lietuviškai, visada sakome „Labas vakaras“. Žmonės nustemba – vieni dėl to, iš kur čia lietuvės, o kiti – kad nesupranta, ką sakom. Nes tikrai būna, kad pavardė lietuviškai skamba, o kalbos jau nebesupranta, ir tada mes išsiaiškinam, kad tie žmonės lietuvių palikuonys, nors lietuviškai“ – pasakojo Jūratė.
Jūratė prisipažino, kad gyvendama Lietuvoje nebuvo didelė džiazo mėgėja, kartais girdėdavo grojant, bet čia ji suprato, kad tai muzika, kurios reikia klausytis,
Dabar ji kaip ir jos bendradarbės džiaugiasi turėdamos progą pasiklausyti džiazo įžymybių, ir džiaugiausi, kad pasisekė įsidarbinti būtent šiame džiazo klube.
“Ronnie Scott's” muzikinio repertuaro sudarytojas Paul Pace “Infozonai” pasakojo, kad ypatinga šio klubo šlovė susiklostė septintajame dešimtmetyje, kai šiuo klubo veiklai vadovavo jo įkūrėjas ir džiazo atlikėjas Ronnie Scott's. “Ronnie buvo puikus žmogus, geras muzikantas pradėjęs šio klubo veiklą. Jis greit tapo toks populiarus, kad 65-aisiais žmonės tiesiog būriuodavosi ant šaligatvių, nes tada klubas buvo kitoj vietoj ir talpindavo maždaug 200 žmonių.” Už muzikos programa atsakingas P.Pace sako, jog dabar išlaikyti klubą nėra lengva.
“Mes veikiam kaip privatus klubas, ir tai nėra paprasta, nes džiazas ne ta muzika, kurios klausytis veržiasi masės, tad reikia labai žiūrėti, ką kviesti koncertuoti, kad išlaikytume ir klubo dvasią ir lygį ir galėtume užsidirbti pinigų. Anksčiau būdavo, kad vienas atlikėjas dvi ar tris savaites galėdavo koncertuoti ir surinkdavo publikos, o dabar geriausiu atveju visą savaitgalį, tad reikia nuolat ieškoti populiarių džiazo atlikėjų. Pav. valstybė labai finansuoja Karališkąjį operos teatrą, tačiau mūsų neremia.”
