Panevėžio rajono vaiko teisų apsaugos tarnybos specialistės džiaugiasi suspėjusios iš dviejų mamų paimti būrį nepilnamečių – jie nematys mėnesį gėrusioms motinoms prasidėjusios baltosios karštinės. Apie tai, kad mamos siautėjo po kaimus regėdamos haliucinacijas, vaikai sužinos tik iš pasakojimų.
„Nors ir kaip turėtų būti keista, bet nė vienai jų visiškai nebuvo įdomu, kad paimame vaikus. Vienos šešis vežėme netgi per du kartus – vienu metu visi netilpo į autobusiuką. Nors mama žinojo, kad kitą dieną atvažiuosim likusių vaikų, mus vis tiek pasitiko girta“, – pasakojo rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja Nijolė Stakytė.
Viena iš mamų po siautulingos karštinės dar gydoma ligoninėje. Vedėja abejoja, kad iš gydymo įstaigos grįžusi moteris panorės susigrąžinti vaikus, nors šie nepaliauja auklėtojų klausinėti, ar mamytė dar nepasveiko.
„Visi globos namų vaikai nori pamatyti, kaip gyvena tėvai. Vieni aplankę džiaugiasi, kad jiems yra šansas sugrįžti namo, kiti nusivilia pamatę, kad niekas nesikeičia“, – teigė N.Stakytė.
Bausmės tėvams neegzistuoja
Tik 43 tūkst. gyventojų turinčiame Panevėžio rajone priskaičiuojama 300 socialinės rizikos šeimų. Nors jų skaičius trečius metus išlieka stabilus, N.Stakytės nuomone, nesugebančiųjų pasirūpinti vaikais daugėja.
„Gyventojų rajone mažėja, o socialinės rizikos šeimų išlieka tiek pat. Logiškai mąstant, nepriežiūros šeimoje atvejų procentas auga“, – daro išvadas tarnybos vedėja.
Iš įrašytų į socialinės rizikos įskaitą šeimų – tik maža dalis stokojančių socialinių įgūdžių. Dauguma į vaikų gynėjų akiratį patenka dėl priklausomybės alkoholiui.
Per praėjusius metus iš Panevėžio rajono šeimų paimti ir globos namuose apgyvendinti 35 nepilnamečiai, šiemet – jau 19. Vieninteliuose rajone Linkaučių vaikų globos namuose laisvų vietų nebelikę – po valdiška pastoge glaudžiasi 70 tėvams nebereikalingų mažųjų rajono gyventojų.
„Vaiko išvežimas iš namų – tarsi medelio išrovimas iš dirvos, į kurią jau įleido šaknis. Tai bausmė vaikams, ne tėvams. Mes tik įsivaizduojame, kad didžiausia bausmė už vaikų nepriežiūrą – tėvų valdžios apribojimas. Bet patys tėvai dažniausiai tokį sprendimą išklauso abejingai: jei nepatinka, kaip auginu, pasiimkit“, – pastebi N.Stakytė.
Per 20 darbo metų tarnybos specialistėms dar nė karto neteko prašyti antstolių padėti paimti vaikus iš asocialių šeimų. Ir tik porą kartų vaikų teisių gynėjos kvietėsi policiją. Ne todėl, kad tėvai būtų nenorėję svetimiems atiduoti savo atžalų. Savivaldybės darbuotojos uniformuotų pareigūnų draugijos pasiprašė baimindamosi, kad kelias savaites gėrusiems tėvams gali prasidėti haliucinacijos.
Realūs teisiniai svertai, įpareigojantys tėvus prisiimti atsakomybę už vaikų priežiūrą, vedėjos nuomone, neegzistuoja.
„Tokios šeimos dažniausiai gyvena socialiniuose būstuose, darbo, pajamų, turto neturi. Ką gali padaryti valstybė alimentų nemokančiam tėveliui, šešiems savo vaikams prasiskolinusiam po 5–6 tūkst. Lt? Jokios piniginės baudos tokių negąsdina, o į kalėjimus visų neatsakingų nesukiši“, – beviltišką situaciją įvardija N.Stakytė.
Be šeimos neištveria
Ir Panevėžio rajono, ir miesto vaikų teisių gynėjai pastebi, jog per pastaruosius metus visuomenė tapo gerokai aktyvesnė – pranešimų apie neprižiūrimus vaikus sulaukiama gerokai daugiau nei prieš penketą metų.
Tačiau dauguma paskambinusiųjų – anonimai. Keršto baimė – vienintelis specialistų girdimas motyvas, kodėl žmonės vis dar nedrįsta viešai ginti vaikų nuo jų nemylinčių tėvų.
Šiemet miesto Laikinuosiuose vaikų globos namuose jau apgyvendinti 35 vaikai, trys iš jų išvažiuos ne į šeimą. Netrukus jiems užuovėja turės tapti A.Bandzos vaikų globos namai. Per praėjusius metus laikinai iš panevėžiečių šeimų buvo paimti 89 vaikai, pas tėvus nebesugrįžo 10.
Anot V.Augustinavičienės, vaikams vietos šeimose dažniausiai nelieka, kai tėvams už atžalas tampa svarbesnis alkoholis.
„Yra šeimų, negaunančių socialinių pašalpų, nedirbančių, atrodo, neturinčių jokių pajamų, bet vis tiek girtaujančių. O vaikams labai reikia mamos ir tėtės, kokie jie bebūtų. Girtą mamą iš aludės vedžiojęs penkerių metukų berniukas, apgyvendintas globos namuose, vis tiek nori namo“, – pasakojo V.Augustinavičienė.
Netgi Vaiko teisių apsaugos tarnybos į globos namus patys pasiprašantys paaugliai be šeimos ištveria vos dieną kitą. Šitaip tėvus paauklėjančių paauglių vaikų gynėjai per metus sulaukia bent kelių.
V.Augustinavienė pastebi, kad tarp paauglių plinta savotiška mada spręsti konfliktus su tėvais ieškant prieglobsčio valdiškoje įstaigoje.
„Praėjusiais metais pastebėjome tokią tendenciją – vienas pateko į Laikinuosius vaikų globos namus, tai ir kiti iš to paties kiemo ten nori. Vaikai pripažįsta, kad valdiškoje įstaigoje jiems geriau nei namuose – nuveda į kiną, į koncertą“, – pabrėžia V.Augustinavičienė.
Kiek tokia tėvų auklėjimo priemonė veiksminga – sunku spręsti. Specialistė nepamena, kad tėvai būtų puolę sulaikyti į globos namus besiprašančių atžalų.
Siūlo priverstinį gydymą
Dvidešimt metų svetimus vaikus globojanti Gražina Grigaliūnienė iš Panevėžio rajono pastebi augantį tėvų abejingumą savo atžaloms.
„Seniau tėvai stengėsi palaikyti ryšį su iš jų atimtais vaikais. Dabar džiaugiamės, jei bent pirmus metus tėvai nori bendrauti, o jau antrus trečius dažnai mums patiems tenka jų ieškoti. Deja, ne visada randam – pakeičia gyvenamąją vietą ir dingsta iš akiračio“, – pasakoja vienintelių rajone šeimyninių vaikų globos namų įkūrėja.
Iš vaikų nelankančių tėvų G.Grigaliūnienė girdi tradicinius pasiteisinimus: toli, pritrūko pinigų kelionei, nors vaikas gyvena vos už penkių kilometrų.
„Kaip vaikai nebrauks ašarų? Jie nejaučia neapykantos geriantiems tėvams. Vienas berniukas melsdavosi, kad mamytė pasveiktų – nustotų gerti“, – pamena G.Grigaliūnienė.
Per dvi dešimtis metų šeimyna į gyvenimą išleido 28 vaikus. Tik du iš jų buvo visiški našlaičiai, dar dviejų mirę vienas iš tėvų.
G.Grigaliūnienė neabejoja: jei asocialiems tėvams ir toliau bus taikoma vienintelė bausmė – atimami vaikai, gyvų našlaičių globos įstaigose daugės.
„Ne skurdas ir ne sunkmetis, o girtavimas vaikus iš šeimų išplėšia. Skaudi problema, bet bandymų ją spręsti nematau. Vaikai atimami, o likimo valiai palikti tėvai toliau geria ir gimdo, nors jie ligoniai ir juos gydyti reikia. Seniau artimieji galėjo girtuoklį paguldyti į ligoninę, o dabar niekas negali priversti gydytis, jei pats nenori“, – laisvę apsispręsti kritikavo G.Grigaliūnienė.
Faktai
2010-ųjų pradžioje Lietuvoje gyveno 636,1 tūkst. vaikų iki 18-os metų, tai yra kas penktas šalies gyventojas – vaikas.
Nuo 2005-ųjų vaikų sumažėjo daugiau nei 110 tūkst. (14,8 proc.).
Praėjusiais metais Lietuvoje gyveno 11,1 tūkst. socialinės rizikos šeimų, jose augo 24,2 tūkst. vaikų.
Per 2009-uosius tėvų globos neteko 2175 nepilnamečiai.
Globos įstaigose praėjusiais metais gyveno apie 10 tūkst. vaikų.
Beveik 60 proc. pernai išsituokusių porų turėjo bendrų vaikų iki 18-os metų. Per pastaruosius penkerius metus po ištuokos šeimose be vieno iš tėvų (dažniausiai be tėvo) liko gyventi 46,4 tūkst. vaikų.
