1. Andriaus tėvai buvo prieš, ir pasiūlymas savaime atkrito.
2. Netinka, nes mama pralošia.
3. Mamai nelabai patogu: ji įpratusi miegoti savo vietoje. Be to ji paprastai nakčiai skaito,o Domo kambaryje nėra naktinės lemputės; nuo viršutinės šviesos jai įsiskaudės galvą. Pakeliui Domas pasako Andriui, kad vėlai sėdėdamas prie televizoriaus jis “vėl užmigs”.
4. Mama neprieštarauja. Domas išvysto idėją: “Paimkim į savo kambarį televizorių ir konstruktorių”. Andrius: “Pastatysim garažą ir greitkelį. Ausines imam?”.
5. Netinka vaikams.
6. Andrius skambina tėvams, kad pasitartų, bet jo mama neleidžia gultis vėlai.
7. Vaikų netenkina: “Norim būti kartu”.
8. Vaikai: “Galima, žinoma, bet geriau ne skaityti, o pažaisti Domo kambaryje”.
Pasirenkamas 4 pasiūlymas.
Jeigu išrenkant geriausią pasiūlymą dalyvauja keletas žmonių - kaip ir šiuo atveju buvo,- tai geriausiu laikomas priimtas vienbalsiai.
Pastebėkime, kad tai buvo pirmas mamos bandymas pritaikyti konstruktyvų būdą konfliktams išspręsti, ir tai ji padarė gana sėkmingai.
Kai kam galbūt nepatiks sprendimas, kurį priėmė visi trys: juk jis reiškė, kad vaikai eis vėlai gulti. Tačiau nespręsime apie jo teisingumą: svarbu, kad jis ir mamai, ir vaikams toje situacijoje pasirodė visiškai priimtinas. Mums svarbiausia atkreipti dėmesį į procesą, nulėmusį šį sprendimą, išskirti jame keletą teigiamų momentų.
Visų pirma, kiekvienas dalyvis buvo išklausytas. Antra, kiekvienas įsigilino į kito pasiūlymą. Trečia, visos “pusės” nejautė nei susierzinimo, nei nuoskaudos, priešingai, išliko draugiškų santykių atmosfera. Ketvirta, vaikai turėjo galimybę suvokti savo tikruosius norus, pavyzdžiui, pasirodė, kad jiems svarbu ne tiek žiūrėti televizorių, kiek vakarą praleisti kartu. Ir pagaliau: vaikai turėjo puikią pamoką, kaip kartu spręsti “sudėtingus” klausimus.
Tėvų praktika rodo, kad, pakartojant tokias situacijas, taikus ginčų sprendimas vaikams tampa įprastu reikalu.
