Štai, kad ir vėl iš mūsų televizorių neva kaimyninėje Latvijoje kažkoks rusas neva profesorius, neva istorikas matematiškai “dienos tikslumu” skaičiuoja Lietuvos, jos Prezidento ir “viso pasaulio” sėkmingas ir nesėkmingas dienas. Formulė primityvi, visi tie “apskaičiavimai” - gryni makaronai, akių dūmimas, bet…
Aš, kalba “profesorius”, galiu pasakyti savo prognozę, kuri visada išsipildo, bet kai pasakysiu, ji gali ir neišsipildyti. R.Paksui blogai bus lapkrity, o paskui gruodžio vidury bus gerai ir dar labai blogai bus apie Kalėdas. Ir Lietuvai numatau blogumus, ypač gruodžio 27 –tą, o jau gruodžio 31 d. – visai blogai. Gal tik šventės išgelbės… Migla, pučiama iš televizorių? Psichologinis fatalizmo užkratas, programavimas? O gal tai irgi žinia? Pavyzdžiui, suplanuotas perversmas kol kas atidedamas…
O įvykių tokiomis datomis būta. 1979 m. gruodžio 27 d. SSSR okupavo Afganistaną. Patogu – civilizuotas pasaulis tuo metu šventė Kalėdas… O 2000 gruodžio 31 d. atsistatydinantis B.Jelcinas paskelbė savo įpėdiniu V.Putiną.
Na, bet istoriją palikime istorikams. Šių dienų prezidentinės isto(e)rijos su telefoniniais, labiau panašiais į nusikaltimo įkalčius, nei į buitinį pasiplepėjimą įrašais, kuriuos dėl išgirsto prezidentinio tembro generalinis prokuroras isteriškai reikalauja sunaikinti, ar bendra prezidento ir premjero būrėja yra tarsi nereali realybė. Istorija tai virs vėliau.
Visoje šioje sumaištyje į akis krinta keli dalykai. Visų pirma, žinoma, netradicinė politikui Prezidento karjera. Rolandas Paksas į politiką atėjo iš verslo. Pati pirmoji jo, kaip politiko, pajamų deklaracija, saugoma VRK, skelbė, kad “Restako” prezidentas per kalendorinius metus sugebėjo uždirbti tik pora tūkstančių litų.
Ir bendras jo ir jo visos šeimos turtas irgi pagal deklaraciją nurodomas palyginti menkutis. Ir štai toks neturtingas verslininkas pristatomas įtampų kamuojamiems konservatoriams kaip „geras vyras” ir iškart tampa vienu iš jų vadu, taip pat meru, vėliau premjeru.
Pusę metų tempė ir “tobulino” sutartį su “Williams”, ir tuo metu, kaip ir dabar, politinė atmosfera irgi kaito iki raudonumo. Galiausiai išdavė konservatorius, dėjo į krūmus, o tautai paaiškino, neva sutarčių su siurbėlėm kapitalistais jis nepasirašinėsiąs, konservatorių jis nemyli, nes myli Lietuvą. Jo “meilės” vaisiai, ko gero, dar iki šiol neprinoko, tai, ką dabar matome, ar nebus tik žiedeliai…
Tuometinė Prezidentūra Paksą priėmė išskėstomis rankomis ir sukūrė jam darbelį kažkokiems neva energetikos klausimams. Logika, matyt, buvo paprasta – R.Paksas imsis su A.Paulausku ir tiedu politiniai broliukai dvyniukai vienas kitą po truputėlį kramtys.
Matyt, tuometinė Prezidentūra įsivaizdavo, kad galima sukurti politinę sistemą be kairės ir dešinės, tad paskelbė savo “naująją politiką” ir pradėjo naikinti partijas. O R.Paksui, matyt, kaip trečiajam, kuris laimi, vėl be jokios kovos į rankas buvo atiduota Liberalų sąjunga, tuo metu taip pat kamuojama pasirinkimo tarp E.Gentvilo ir A.Zuoko įtampų.
Šaltą rinkimų naktį paraudonijo ne tik paskutiniai medžių lapai, bet ir beveik visa Lietuva. Daugumą gavo socialdemokratai. Prezidentūra tuoj sugalvojo išeitį, kaip pakeisti tai, kas įvyko. Ryte, atšventę pergalę rinkimuose, socdemai su visu A.Brazausku prieky nustebę pamatė, kad valdžia jau padalyta Naujosios politikos skelbėjų su politiniais dvynukais priekyje.
Ir vėl R.Paksas tapo premjeru. Ir vėl ilgiau kaip metus nesugebėjo ištraukti, vėl visi aplinkui jam trukdė, vėl atmosfera Lietuvoje buvo įkaitusi taip, kad net rūko, galiausiai – atsistatydinimas. Sunku būtų nepastebėti, kad ne tik konservatoriai, bet ir liberalai bei visa Prezidentūros komanda tapo jo neapykantos objektais ir priešais … Visi, kurie R.Paksą kėlė į politines aukštumas, galiausiai likdavo kalti, sumurkdyti, paversti žmonių akyse niekšeliais, o jis – moralusis “širdžių premjeras” ir vėl atsistatydinęs per kitų galvas išjodavo tarsi ant balto žirgo į dar aukštesnes valdymo sferas. Beveik pagal romėnus – nori Pakso – ruoškis karui.
Juk ir Prezidento rinkimuose R.Paksas neabejojo savo pergale, nes jau iš pat pradžių sakė – pinigų bus tiek, kiek reikės. O ten, kur neaiškūs pinigų šaltiniai teka, kur neaiškūs konsultantai šneka, ir prasideda visokios neaiškios istorijos. Ir iškart po rinkimų pasigirdo ginklų žvangesys.
Vienas patarėjas apreiškė, kad bus valdoma prezidentiniais dekretais, kitas nusišnekėjo apie ištikimųjų žiedus, pasigirdo aimanos iš Prezidentūros dėl per mažų galių, o vasarą R.Ačas pareiškė, kad savo stalčiuose turi visokiausio kompromato, kurį nuolat galima bus traukioti iš stalčiaus ir drebinti Lietuvą skandalėliais. Ir dar paaiškėjo, kad vyriausias saugumietis bus keičiamas kažkuo. Įpėdinis buvo kruopščiai slepiamas nuo visuomenės.
Rudeniop saugumo vadas buvo pakviestas stažuotis Amerikon. Po mėnesio grįžęs Lietuvon, jis pateikė Prezidentui kai kurias ataskaitas, kuriose buvo įvardytos grėsmės. Reakcija buvo greita – po trijų dienų buvo paskelbta, kad saugumo vadas atsistatydina ir kaip koks Pilypas iš kanapių ištraukiamas G.Bagdonas. Tačiau garsioji saugumo pažyma iškeliauja į Seimą, paskelbiama spaudoje ir skandalas auga kaip cunami. Ką daro Prezidentas? Jis pyksta. Atseit mane puola? Kaip išdrįso? Aš gi imunitetinis! Pagal nusikalstamo pasaulio logiką – blogiukas yra tas, kuris sako, kad aš – blogiukas. Ir Paksas ginasi, tačiau kažkaip nevykusiai.
Savo elgesio modelius keisti sunku. Nuosekliai pagal modelį besielgiantis R.Paksas turėjo pradėti murkdyti tąjį, kuris jį iškėlė – J.Borisovą. Bet R.Paksas nuo J.Borisovo neatsiribojo. Ar ne dėl to, kad J.Borisovas sukinėjo pinigų kranelius? Galbūt libdemų partijai, galbūt kraštiečių taryboms, galbūt palaikytojų komandos skambučiams apmokėti, o gal ir Prezidentūros užmojams patenkinti. Atrodo, kraneliai užtrūko, nes dabar R.Paksas atrodo tarsi apleistas.
Per dešimtį dienų skėlė tris kalbas, ir visos – pro šalį. Šaukinėjasi į Prezidentūrą teisėsaugos pareigūnus, kurie paskui vapa kaip apkerėti, susikviečia visą Ministrų kabinetą, prašo premjero patarimų… Strana sovetov – patarimų šalis…Visišku beviltiškumu dvelkia ir pirmosios šalies ponios interviu.
O premjeras šioje situacijoje su visais socdemais atrodo įtartinai nurimęs. O ką, jei tame jo niekais vadinamame laumės žirgelių plane užuomina apie pinigus, neva paimtus iš “Jukos” ir įkalčius, kuriuos per K.Prunskienę kažkoks KGB majoras kaip žiną išmestų į viešumą, yra koks grūdelis tiesos? Tas, kuris turi tokius įkalčius, premjerą laikytų pakabintą ant virvutės. Ir su visa partija. Tik Paulauskas su savo tiesos paieškomis atrodo tarsi mitinis Prokuroras, t.y., Kaltintojas, kuris kovoja su mitiniu Apgaviku, žalčiu, sugundžiusiu mitinę Ją. Lietuvą?
Ar Prezidentas yra kaltas ar nekaltas, nenoriu spręsti. Tačiau jis – ne monarchas, kuriantis tvarkas ir galintis daryti bet ką. Prezidentas yra pirmas, pavyzdys. O šiuokart pavyzdys tautiečiams yra nekoks. Ir ne tik todėl, kad R.Paksas nesugeba laikytis taisyklių ir susitarimų.
Jei jau SAPARD lėšų vyriausias skirstytojas atsistatydino todėl, kad nesugebėjo palaikyti tvarkos savo kontoroje, kodėl Prezidentas, kuris ne tik nesusitvarko savo įstaigoje, bet dar jo valdymo metu kyla sumaištis visoje šalyje, nepripažįsta savo nekompetencijos ir nežengia garbingo žingsnio?
Jei jis bus laikomas kaip pitonas stikliniame narve, ar galės atlikti savo kaip Prezidento, aukščiausio šalies valdininko, pareigas? O gal jis “valdys” tol, kol tauta sumokės su palūkanomis už rinkimines bombonkes, druską, degtukus ir savo abejingumą valstybei?
