Idėja sukurti tokį logotipą kilo Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje, o kūrybinį užsakymą laimėjo tarptautinės reklamos agentūros DDB antrinė įmonė DDB Corporate Profiles, iki tol Lenkijoje pasižymėjusi beveik vien tik reklaminėmis alaus kampanijomis.
Galima paklausti, o kam apskritai valstybei prireikė naujo ženklo, jei ji turi nesunkiai įsimenamą baltą – raudoną vėliavą ir herbo erelį. Visų pirma erelis vaizduojamas dar keleto valstybių herbuose, o vėliavų spalvos dažnai siejamos su praeitim, nacionalizmu ir politika. Mūsų laikais tai ne visada sukelia teigiamas asociacijas. Antra vertus, šie simboliai nieko nesako apie šalies dabartį. Ir, trečia, jeigu tarsime, kad toks logotipas – savotiškas šalies prekės ženklas, kaip Renault rombas ar McDonaldo arka, tai valstybės simbolių naudojimas šiam tikslui gali būti neetiškas.
Kai reklamos agentūra ėmėsi darbo, pirmiausia apklausė daug Lenkijoje gyvenančių užsieniečių, su kokiomis sąvokomis pastariesiems greičiausiai asocijuojasi žodžiai „Lenkija, lenkas”. Atsakymai buvo pakankamai stereotipiniai: „pilka, šalta, vodka, neturtas, niūrus, nuobodus, baltas, draugiškas, liūdnas, agresyvus, nesaugus, kūrybingas, šovinistas, chaotiškas, konservatyvus, romantiškas, sentimentalus, antisemitas, katalikas, Walęsa (Valensa), Solidarumas, Osvencimas, Šopenas”.
Toks greičiau neigiamas nei palankus Lenkijos bei lenkų traktavimas ir negalėjo tenkinti iš principo, ir pagaliau nebuvo pakankamai objektyvus. Beje, toks pat klausimas buvo užduotas ir patiems lenkams. Jų asociacijos šiek tiek skyrėsi nuo užsieniečių, tačiau irgi nepasižymėjo pozityvumu: „šaunus, romantiškas, patriotas, stiprus, iracionalus, nekantrus, neorganizuotas, linkęs į alkoholį, persekiojamas aukos komplekso”. Tokiu būdu agentūra nustatė, kokius stereotipus reikia įveikti ir į ką orientuotis. Liko rasti apibendrinantį vaizdinį.
Darbas truko metus. Kai vienas tarpinių variantų, žydras gausybės ragas su liepsnos pliūpsniu ir byrančiomis aukso spalvos žvaigždėmis(!), buvo parodytas užsienio reikalų ministrui, šis paklausė: „Ar čia kartais ne slibinas?”
Dabar jau patvirtintas pastarasis variantas, su aliuzijomis į „Solidarumą” (šriftas), į jaunatvišką veržlumą, veiklumą ir drąsą (karo aviacijos emblemą primenantis aitvaras) su lengvu improvizacijos prieskoniu, kuris būdingas gerai žinomai Lenkijos plakato mokyklai ir pačiai Lenkijai apskritai apibūdinamas kaip tikrai vykęs.
Pažymima, kad išorinei tikslinei grupei (užsieniečiams) pasiūlius ženklą su „šventais” pergalių prieš kryžiuočius, sukilimų, kovų už nepriklausomybę, komunizmo aukų simboliais, su kryžiais, kardais, erškėčių vainikais rezultatas vargiai būtų geras. Pirmiausia tai būtų neskoninga. Juk tai labai intymi, beveik religinio pobūdžio simbolika, kurios nereikėtų piršti niekuo dėtiems ar tuo labiau keisti į jokią valiutą.
Tą patį, matyt, jautė ir žymus ispanų dailininkas Joanas Miro (Choanas Miro), daugiau kaip prieš dvidešimt metų sukūręs saulėtą, spalvomis trykštančią Ispanijos emblemą.
Tai ir tos emblemos dėka Ispanija dabar beveik nebesiejama su inkvizicija, Pilietiniu karu ar generolu Franko. Greičiau su temperamentinga ir svetinga šios šalies tauta. Miro ženklo sėkmė buvo pamokanti ir dabar ispanai daug energingiau savo šalį pristato per Barseloną – gyvybingą jaunų Katalonijos verslininkų miestą, kupiną pašėlusios Antonijaus Gaudžio (Antonio Gaudi) architektūrinės fantazijos, o ne per imperinį, persisunkusį praeities šešėlių bei žmonių ir bulių kraujo Madridą.
Jeigu naująjį Lenkijos logotipą nagrinėsime poveikio vidinei tikslinei grupei (lenkams) prasme, tai šiuo atveju ženklo kalba yra tokia: „Būkime tokie! Išnaudokime savo stipriąsias puses, suraskime savo vietą tarptautinėje bendrijoje. Darykime karjerą!”
Tai iš tiesų pozityvūs šūkiai, kurie puikiausiai galėtų būti skelbiami ir Lietuvoje. Tik viena detalė – mes neturime savo šalies emblemos, atspindinčios ne praeitį su visais jos šlovingais ar tragiškais puslapiais, o apibendrinančios siekiamybę. Galima pasakyti dar konkrečiau – neturime daugeliui priimtinos nacionalinės idėjos. Kai kurie naujosios Lenkijos emblemos kritikai peikia lengvabūdišką aitvaro leidimo vaizdinį, sakydami, kad toks įvaizdis perša paplūdimio, o ne rimto darbo nuotaiką. Kiti recenzentai į tai atsako pusiau juokais – jei tauta nugyveno tūkstantmetę istoriją, tai gal gali sau leisti vieną nerūpestingų fantazijų dieną. Galbūt kaip tik tokiais momentais ir gali gimti drąsiausios ateities vizijos.
Tuo tarpu mes galime tik stebėti, kaip aitvaras kelia kaimynų ūpą ir stebėtojų susižavėjimą. Lenkija žiūri į ateitį ir pats jos logotipo sukūrimo faktas tai taip pat įrodo.
