Planas patvirtina tai, apie ką iki šiol kalbėjo Prezidento rinkimus pralaimėję politikai. Liberaldemokratų politinis veikimas yra grįstas ne tik visuomenėje esamų problemų įvardijimu ir eskalavimu, bet ir naujos politinės tikrovės bei vertybių konstravimu. Plano autoriai pripažįsta, kad per Prezidento rinkimų kampaniją jos dalyviai keitė žmonių vertybes bei skleidė sau palankias tiesas. Iš principo šis procesas nėra nei žalingas, nei naudingas – reikia nustatyti, kokios vertybės ir kaip jos skleidžiamos.
Atrodo, kad tai daroma grubiai, o kartais ir mechaniškai – žmonių dėmesys kreipiamas į smulkmenas, akcentuojami šūkiai, klišės, o ne mąstymas bei savarankiškas ir sąmoningas veikimas. Išnaudojamas žmonių nesugebėjimą vertinti bei žiniasklaidos polinkį į efektingus reginius ir žinias, sukuriama chaotiška, politinę sistemą destabilizuojanti informacinė aplinka. Į akis krenta ir tai, kad plano ir Prezidento aplinkos retorika yra panaši - kalbama apie sąmokslą prieš Prezidentą.
Planas “Strekoza” teigia, kad tokios kampanijos vykdomos ne tik Rusijoje ar NVS valstybėse, bet ir Lietuvoje. Dokumento autoriai taip pat pripažįsta, kad mažiausiai vieną kartą šiomis technologijomis naudojosi R.Paksas arba jo aplinka.
Galima prisiminti, kad visus tris kartus, kai politikas R.Paksas susidurdavo su sunkumais, sunkumų kildavo ir visai valstybei. O per “Williams” krizę pliekėsi net tik politikai, bet ir žmonės autobusais prie Seimo buvo vežami. Rusijos viešųjų ryšių specialistai šį atvejį jau tada pripažino antra pagal galią informacine kampanija visoje postsovietinėje erdvėje, o tais metais vyko ir Rusijos Dūmos rinkimai…Tai gal praėję rinkimai nebuvo tas vienintelis atvejis?
Kitas klausimas kam viso to reikia? Plano autoriai (ir “Objektas”) iš karto po Prezidento rinkimų siūlė R.Paksui pateikti tokią Premjero kandidatūrą, kurios socdemai su soclibais negalėtų patvirtinti. Tada Seimas būtų paleistas, įvyktų nauji rinkimai ir libdemai bei jiems prijaučiantys ateitų į valdžią. Tačiau autoriai niekur nesako, kodėl reikia tiek valdžios sutelkti vienose rankose. Turint galvoje naudojamus metodus bei “Objekto” veiklą, nesitiki, kad valdžia telkiama norint įvykdyti kažkokias radikalias ir visai visuomenei naudingas reformas. Taigi lieka politiniai bei ekonominiai tikslai.
Taip pat reikia pastebėti, kad žmogus, pradėjęs naudotis tokias metodais ir ypač susiejęs save su Rusijos agentūromis bei iš Rusijos kilusiais žmonėmis, tampa jų įkaitais. Juk jie visada gali paskelbti informaciją apie tavo ryšius ir darbus bei surengti dar vieną informacinę kampaniją, kurios auka būsi tu. Juk netgi plano autoriai pripažįsta, kad Lietuvos visuomenė dar neigiamai reaguoja į Lietuvos politikų ryšius su Rusija.
Trečias klausimas yra susijęs su ankstesniu. Ar gali beveik niekam nežinoma, Rusijoje dirbanti politinių konsultacijų agentūra kurti visos valstybės (tegul ir mažos) politinę tikrovę, prezidentus bei projektuoti daugiau ne trijų milijonų žmonių ateitį ir likti nepriklausoma nuo Rusijos valstybės aparato, kuris stengiasi kontroliuoti ir žinoti apie viską?
Konservatoriai, kurie nuosekliai skelbia mintis apie Rusijos skverbimąsi į mūsų valstybę, į šį klausimą turi aiškų atsakymą. Tačiau konservatoriai galėtų atkreipti dėmesį į tai, kad jų, ant fanatizmo ribos balansuojanti, baimė Rusijai turėjo tapti įrankis rusų rankose.
Ketvirta. Tai, kas dabar vyksta, taip pat panašu į informacinę kampaniją – skandalas periodiškai sustiprinamas naujomis žiniomis, iš karto projektuojama, kad jis tęsis ne mažiau nei mėnesį, informacija visuomenei pateikiama apeinant galiojančius įstatymus bei teisės principus, chaotiškoje aplinkoje keičiasi žmonių nuomonės ir atsiranda ar stiprėja politikai.
