Tačiau ir šis aspektas bent jau dabar nėra pats svarbiausias ar labiausiai intriguojantis. Šiandien „smagu” stebėti, kaip dar net neturint nei aiškios rinkimų į EP strategijos, jos sąsajų su vietine politika bei savo darbo šioje ES institucijose prognozių, kai kurios partijos pradeda viešai rodyti savo priešiškumą kitoms, pretenduojančioms į analogiškas pozicijas EP.
Žinoma, institucinė ES sąranga kiek skiriasi nuo valdžių pasiskirstymo principo, egzistuojančio bet kurioje demokratinėje valstybėje. Taigi dėl galios koncentracijos Europos Komisijoje EP nėra pati įtakingiausia institucija, tačiau jo reikšmė tiek bendram politiniam ES procesui, tiek ir nacionalinių interesų atstovavimui šioje organizacijoje yra neginčijama.
Galima tik optimistiškai tikėtis, jog Lietuvos atstovavimas EP bus kokybiškas ir visavertis, užtikrinantis ir mūsų valstybės interesus, ir jos prestižą europiniu mastu.
Tačiau kai kurie neakivaizdžios kovos požymiai, šiandien pastebimi tarp politinių partijų, ir vėl kuria nerimą, prognozuodami dar vieną nebrandžios lietuviškos politinės kultūros apraišką Europoje.
Prieš keletą savaičių Lietuvoje viešėjo Europos Parlamento Liberalų demokratų grupės lyderis Grahamas Wilsonas (G.Vilsonas), turėdamas aiškų interesą atidžiau susipažinti su tais, kurie netolimoje ateityje gali prisijungti prie liberaliosios pakraipos Europos politikų. Nenuostabu, tačiau vis tiek apmaudu, kad vidiniai Lietuvos partijų nesutarimai ir šį kartą pasireiškė būtent aukšto svečio vizito metu. Pvz., liberalai centristai (LCS) – ir ypač jų lyderis Artūras Zuokas – nesugebėjo susilaikyti nepademonstravę savo aiškaus priešiškumo liberalams demokratams (LDP), pareiškę, jog pastarųjų lyderis Valentinas Mazuronis neturėtų skaityti pranešimo susitikime su G.Wilsonu. Žinoma, scenarijus buvo pakeistas pagal A.Zuoko pageidavimus, tačiau kažin ar toks atviras lietuviškojo partinio turgaus demonstravimas padarė įspūdį kolegoms iš Vakarų. Be to, dabartinis Vilniaus meras pareiškė, jog LCS visomis pastangomis sieks, jog LDP atstovai nepatektų į Europos parlamentarų gretas.
Žinoma, partinė konkurencija yra normalus ir natūralus reiškinys, kai kalbame apie atskiros šalies vidaus politiką ir atskirų partijų pastangas turėti kuo didesnę įtaką parlamente. Tai suteikia ir vykdomosios valdžios galias.
Tačiau EP nėra nacionalinės valstybės parlamento analogija. Jame atstovaujami ne tik siauri partiniai, bet ir platesni – valstybiniai interesai, šalia partijos propaguojamos ideologijos nepamirštant, kad ji dar yra ir savos valstybės nacionalinių interesų gynėja.
Akivaizdu, kad ne tik viešai rodoma priešprieša dėl būsimo darbo EP, bet ir visi dabartiniai Lietuvos vidaus politikos skandalai atskleidžia, jog valstybės interesai čia yra tik antrinės svarbos reikalas.
Reikia pasakyti, kad A.Zuokas bei jo vadovaujama partija nėra pirmieji, tarppartinę konkurenciją Lietuvoje perkėlę į tarptautinį lygį. Prieš dešimtmetį santykių aiškinimąsi tarptautinėse partinėse institucijose pradėjo ir dvi kairiosios to meto Lietuvos partijos: LDDP bei socialdemokratai (LSDP), tuo metu dar turėję savąjį partinį identitetą.
Tuomet vyko gana arši konkurencija dėl narystės tarptautiniame socialdemokratų internacionale. Beje, tai buvo ne tik principo ar prestižo reikalas, nes minėtoji tarptautinė organizacija savo nacionaliniams nariams, t.y. atskirų valstybių socialdemokratinėms partijoms, skirdavo finansinę paramą, kurios dydis priklausydavo nuo partijos turimų vietų nacionaliniame parlamente skaičiaus. Natūralu, kad 1992–1996 m. tokia tuometinės LSDP bei LDDP priešprieša buvo didžiausia, nes paramą gaudavo tik viena konkrečios valstybės partija, o socialdemokratai siekė visokiais būdais sukliudyti LDDP norui tapti internacionalo nariais, kuriais patys jau buvo. Tiesa, vėliau partijos susijungė.
Panašaus LCS bei LDP suartėjimo, vargu, ar galima tikėtis, tačiau vidinėje politinėje erdvėje tokia priešprieša galbūt yra netgi naudinga, nes rinkėjams sukuria daugiau pasirinkimo galimybių. Tačiau žvelgiant į europarlamentines perspektyvas, galima visiškai pagrįstai daryti prielaidą, jog kai kurių Lietuvos partijų nebrandumas tikrai apsunkins mūsų šalies interesų atstovavimą šioje institucijoje, kuri, beje, vykstant reformoms ES, įgauna ir netolimoje ateityje įgaus vis daugiau galių.
Duomenys rodo, kad rinkėjų aktyvumo kreivė tiek per savivaldybių tarybų, tiek ir per Seimo rinkimus nuolat krinta žemyn. Išimtimi galima laikyti nebent 2000 m., kai rinkėjų dėmesį patraukė naujai suburta NS(SL) (socialliberalai) bei tuo metu populiariausio šalies politiko R.Pakso vadovaujami liberalai (LLS).
Šiandienis LSDP bei NS(SL) koalicijos valdymas, ko gero, nėra pats geriausias savo kokybe, tačiau, priešingai LDDP stiliui 1992–1996 m. bei konservatorių (TS/LK) politikai 1996–2000 m., nesukelia noro būtinai balsuoti prieš valdančiuosius per daug atidžiai nesurenkant už ką. Tuo pat metu, kad socioekonominės situacijos gerėjimas kol kas matomas tik oficialiuose skaičiuose ir šalies sostinėje, o tai tikrai ženkliai nekeičia visuomenės vertybinių nuostatų ir nekelia jos politinės kultūros lygio. Dėl to galima kelti prielaidą, kad ir per kitus Seimo rinkimus elektoratas nerodys ypatingo aktyvumo, išskyrus, žinoma, atvejį, jei dabartinis politinis skandalas, susijęs su Prezidentūra, atitinkamų interesantų bus vilkinamas kuo ilgiau.
EP rinkimai lietuviškojo rinkėjų aktyvumo kontekste taip pat gali būti vertinami skeptiškai, nes tikrai sunku tikėtis, kad didžioji visuomenės dalis juos įvertins kaip reikšmingus savo kasdieniam gyvenimui. Be to, net ir senose ES valstybėse narėse egzistuoja rinkėjų aktyvumo EP rinkimuose problema, o juk tenykštė samprata apie ES įtaką valstybių ir atskirų žmonių gyvenimui yra kur kas detalesnė nei Lietuvoje ar bet kurioje kitoje į ES stojančioje šalyje.
Tačiau tai savaime nepaneigia rinkimų į EP ir pačios šios institucijos reikšmės, kurią Lietuva tikrai pajus po 2004 m. gegužės 1d. Todėl galima net stebėtis, kad šiandien daugelis politinių įvykių projektuojami į 2004m. Seimo rinkimus, EP paliekant nuošalyje ir jį prisimenant tik kalbomis apie atskirų iškilių asmenybių galimą kandidatavimą arba siekiant eliminuoti savo kolegas iš būsimosios kovos, kritikuojant juos būsimų kolegų EP akivaizdoje.
