aA
Spalio-lapkričio mėn. sandūrą ženklina neišvengiama mirties tema. Šiemet ji buvo kaip niekad plati – įprastą apgirtusių keltiškų tradicijų gerbėjų ir Vėlinių rimties šalininkų prieštarą papildė diskusija dėl „aprūpinimo mirtimi“ arba eutanazijos, o televizijos transliavo skandalingus įrašus, kuriuose skambėjo „politinio lavono“ metafora. Pastarąją problemą kol kas norėtųsi trumpam atidėti ir padiskutuoti laikas nuo laiko iškylančia eutanazijos tema.
Nenuostabu, kad viešojoje sferoje vykstančios diskusijos dėl eutanazijos dalyviai, kaip, beje, ir E.Mildažytės šou atveju, dažnai nė nebando apibrėžti ginčo objekto. Juk eutanazijos, kaip „baltom doro žmogaus rankom atliekamo kilnaus poelgio, palengvinančio fizinio kūno atsiskyrimą“ sąvoka suteikia daugiau galimybių individualioms asociacijoms, emocijoms, perpus perplėšto kareivio ir pan. giliai įstringantiems vaizdiniams.

Lieka neaptarta asmens teisė atsisakyti beviltiško gydymo ir numirti „natūralia mirtimi“, kas neretai klaidingai suvokiama kaip viena iš eutanazijos formų. Taip pat pamirštama galimybė teisėtai palengvinti asmens fizines kančias nuskausminamaisiais, net jei reikalinga dozė pagreitina mirtį. Juk iš esmės eutanazija apima atvejus, kai žmogus, nors ir sergantis nepagydoma liga, dar nėra priartėjęs prie mirties slenksčio. Todėl eutanazija galėtų būti vadinama savižudybe svetimomis rankomis, skirtumą sudaro tik neišgydomos ligos – būtinos eutanazijos sąlygos – buvimas.

„Na ir kas?“ - galima paklausti. Kodėl gi nesudarius tokiomis ligomis sergantiems asmenims galimybės numirti pagal individualų planą? Pafantazuokim: proga numirti bent sąlyginai estetiškai, gal net skambant mėgiamai muzikai, artimų asmenų apsupty... Kodėl gi neįvedus tvarkos į neišvengiamą mirimo procesą? Būtų lengviau ir ligoniui, ir jo aplinkos žmonėms.

Deja, šios iliuzijos subyra, kai prisiverčiame atsitraukti nuo idiliško fantazijos žaismo ir racionaliai pažvelgti į tokių iliuzijų pamatinius principus. Visų pirma, įstatymų lygmeniu tektų pripažinti, kad sergančio asmens gyvenimas nebėra objektyvi vertybė, o jo vertę lemia tik asmens, kurio gyvenimas tai yra, požiūris. Tuo pačiu tektų įsisąmoninti, jog beveik kiekvieno mūsų gyvenimas anksčiau ar vėliau taip pat taps tik mūsų privačiu reikalu. Juk sveiko žmogaus savižudybė laikoma tragišku įvykiu, rengiamos prevencijos programos, skelbiami nemokami pagalbos telefonai. Tuo tarpu neturintis vilties pasveikti asmuo gautų „privilegiją“ nesusidurti su savinaikos akto realizavimo sunkumais ir užsisakyti mirtį jam patogiu laiku; beje, minėtos laidos herojus taip pat atmetė savižudybę kaip nepriimtiną veiksmą, metantį šešėlį ant nusižudžiusiojo šeimos.

Žinoma, toks požiūris puikiai tiktų norint sukurti laisvą rinką moralės ir dvasinių vertybių srityje. Nebeefektyvus individas, suvokęs, kad nebegali pilnavertiškai dalyvauti gyvenimą sudarančiuose abipusiuose mainuose (mainų objektu gali būti tiek materialinės, tiek ir dvasinės vertybės), galėtų maksimaliai efektyviai baigti savo egzistavimą. Kiltų nebent procedūriniu problemų.

Užsisakytos mirties suinstitucinimas ir pavertimas biurokratine procedūra neišvengiamai atvertų kelią vienokioms ar kitokioms manipuliacijoms (aišku, galima teigti, jog poreikis išvengti pažeidimų ir juos išaiškinti sukurtų naujas darbo vietas). Taip pat tektų susitaikyti su faktu, jog galutinį sprendimą dėl eutanazijos priims ne pats jos prašantis asmuo, o gydytojai. Juk eutanaziją įteisinusiose Olandijoje bei Belgijoje būtent jie įvertina tiek asmens gebėjimą priimti sprendimą nutraukti gyvenimą, tiek ir šio sprendimo pagrįstumą - diagnozę bei simptomus. Paradoksalu, tačiau eutanazijos apologetų aukštinama asmens autonomija iš dalies lieka „už borto“.

Kaip bebūtų, eutanazijos dilema apima kur kas daugiau nei dar vienos medicininės procedūros atlikimą. Argumentas, kad daliai žmonių eutanazija yra būdas išvengti orumą žeminančios priklausomybės nuo kitų ir nesijausti našta, turėtų būti traktuojamas ne tik kaip asmens apsisprendimo sritis, bet ir asmenį nuvertinančios kultūros apraiška. Gyvendamas visuomenėje, kuri suprantama tik kaip individų, atsitiktinai egzistuojančių drauge, visuma, asmuo turi pasitikėti tik savimi ir tapti absoliučiai savipakankamu.

Dėl senatvės, ligos ar sunkios fizinės negalios negalėdamas efektyviai naudotis savo gyvenimu ir kūnu asmuo atsiduria padėtyje, kuri visuomenėje vertinama kaip žeminanti orumą. Iš to seka išvada, kad gyvenimas ir buvimas žmogumi nėra gėris. Tačiau eutanazija neturėtų būti laikoma tinkama išeitimi, nes jos pripažinimas tik dar labiau įtvirtintų instrumentinį požiūrį į žmogų ir jo gyvybę. Kitaip tariant, visuomenėje egzistuojančios problemos būtų pripažintos elgesio ir mąstymo norma, į ką reikėtų atsižvelgti diskutuojant apie galimybę tapti savo mirties vartotojais.

Atviros visuomenės kolegija