Didžiumoje užuojautų, kaip ir derėtų, žodis skalsus, santūrus. Kaip tik dėl to jos nekelia abejonių dėl turinio nuoširdumo ir atlieka tartum kokį informacinį, pranešimo vaidmenį. Tačiau pastaruoju metu atsirado poreikis tuos pranešimus kurti kuo įmantresnius, „jautresnius“, puošnesniais žodžiais ir iš esmės… tuštesnius. Tokius jau galima ir klasifikuoti.
Poezijos viršūnė
Tokie tekstai dažniausiai primena anų laikų gimnazisčių įrašus atvirukuose “amžinai draugystei ir prisiminimui”:
Liko smėlio kapas, šaltas, nebylus, Pasiliko skausmas širdyje gilus. Arba: Vėl pavasaris grįžo į žemę Sužaliavo lapeliai žali. Vai kodėl į negrįžtamą kelią Išėjai per anksti.
Kaip skaitytojas tikriausiai supranta, metų laikas šiuo atveju visiškai nesvarbus. Tiesiog taip rimuojasi. Kita vertus, pavasaris, žinoma, simbolizuoja gyvenimo džiaugsmą, o negrįžtamas kelias – mirtį.
Gražu ir „jautru“. Įdomu, kad panašiomis eilutėmis kai kada atsilygina ir mirusiojo artimieji, dėkodami už paramą ir užuojautą:
Nebežvelgs pro langą jau tos brangios akys, Nebelauks jau niekad mylinti širdis. Pasiguost skubėsim tik prie šalto kapo, Ašarų lašeliai žiedlapiuos spindės.
Teksto pabaigoje paprastai parašoma, nuo ko ir reikėtų pradėti: dėkojame padėjusiems ir užjautusiems.
Išminties perlai ant veidmainystės ribos
Kitas užuojautų variantas – būtina įdėti kokią tiesiog „pritrenkiančią“ išmintį, nes įsivaizduojama, kad artimo žmogaus netekusiems ji taps dar didesne paguoda:
Visi mes bejėgiai prieš mirtį ir lemtį… Mirtis skaudi, tačiau ji bejėgė prieš gero žmogaus atminimą… Nėra didesnio skausmo už amžiną išsiskyrimą… Mirtis ateina nelauktai, sutikti ją visiems sunku…
Kadangi išminties pasaulyje nėra daug, tenka ją, kaip matome, perrašinėti įvairiomis variacijomis. Patys sau atrodome labai protingi, o kaip tekstą vertina užuojautos adresatas – argi svarbu?
Mes norime tarti tylų ir švelnų užuojautos žodį Stasei X dėl mylimo brolio mirties…
Mąstai sau: tai ir tarkit, apkabinkit Stasę, priglauskit, paguoskit. Ko gi rėkiat tūkstančiais laikraščio egzempliorių?
Galima rašyti ir dar rafinuočiau, dar vingriau:
Jeigu mūsų nuoširdūs užuojautos žodžiai palengvins Jūsų skausmą, priimkit juos iš mūsų…
O jei nepalengvins, kaip tada? Tikriausiai nebūtų teisinga šitaip rašančius kaltinti nenuoširdumu, tačiau aklas netikusios mados mėgdžiojimas gerokai sumenkina kilnius ir gražius siekius.
Kaip yra kitur?
Kartais tenka pavartyti Kanados lietuvių laikraštį „Tėviškės žiburiai“. Ten tradicijos kiek kitokios – ar dėl to, kad lietuvių bendruomenė yra paveikta racionalesnio amerikietiško požiūrio, ar kad išsaugojo senąsias „smetoniškas“ tradicijas.
Užuojautos santūrios, paprastos, informatyvios:
Onai Onaitienei iškeliavus amžinybėn, nuoširdžiai užjaučiame /…/. Mūsų šeimai, net trims jos kartoms, ji buvo artima, miela ir liks nepamirštama…
ANTANUI Antanaičiui mirus, nuoširdžiai užjaučiame jo žmoną,, dukrą, sūnus ir jų šeimas bei artimuosius ir kartu liūdime.
Labai paplitę ir pranešimai apie mirtį (pas mus žinia apie nelaimę kitus pasiekia dažniausiai tik paskelbus užuojautą), kuriuose trumpai nusakomas velionio gyvenimas, nurodoma laidojimo vieta ir laikas. Juos paprastai pasirašo velionio šeima. Ten, kaip ir Lietuvoje, spausdinamos ir padėkos, – tokios pat paprastos ir nuoširdžios kaip užuojautos.
Padėka
Platesnės padėkos, kokią kiek sutrumpintą noriu pacituoti, retos ir Kanadoje:
Mano mylimą, brangią mamą a.a. Oną Petraitienę Viešpats pasišaukė pas save 1999 m. gruodžio 21 d.; palaidota gruodžio 23 d. Šv.Jono lietuvių kapinėse /…/ šalia mano tėvelio Petro Petraičio.
Pirmiausia dėkoju gerajam Dievui už malonę, kad tiek daug metų leido man turėti mamą, bendrakeleivę blogais ir gerais laikais, kada verkėme ir kartu džiaugėmės. Ačiū Dievui už man suteiktą stiprybę globoti ją jos gyvenimo paskutiniu metu ir išlydėti iš šio pasaulio. Buvau kartu, kai mano glėbyje kartu su paskutiniu rankos paspaudimu ir su paskutiniu atodūsiu labai ramiai jos siela paliko šį ašarų pasaulį. Garbė Jėzui Kristui!
Esu dėkinga klebonui J.L. OFM, už aplankymą namuose ir ligoninėje, už Mišias, už maldas, už jautrius žodžius, pasakytus šventovėje, ir už palydėjimą į kapines/…/
Dėkoju už aprašytas Mišias; už gėles; karsto nešėjams bei visiems už aukas įvairioms lietuviškoms organizacijoms a.a. ONOS prisiminimui /…/
Ačiū p.p. Jonaičiams už puikiai paruoštus pusryčius ir ponioms už skanius pyragus. Dar kartą ačiū labai visiems, kurie prisidėjo prie mielos, nepamainomos mamos, senelės ir prosenelės a.a. Onos Petraitienės laidotuvių.
Ilgesyje likus – duktė, vaikaitės, provaikaitės. (Vardai ir pavardės pakeisti. Aut.)
Atkreiptinas dėmesys į žodį „auka“. Užjūryje jis turi kitokią prasmę. Mūsų krašte verta pamąstyti – gal užuot dėjus ilgą užuojautą laikraštyje, tuos pinigėlius atiduoti mirusiojo artimiesiems? Juk visi žinom – netektis būna ne tik sielai, labai dažnai ji tampa ir skaudžiu materialiniu smūgiu, kai laidotuvėms tenka net skolintis.
Pasitaiko, kad vienas kitas artimiesiems paduoda vokelį, bet dažniausiai tai – drovu, nepatogu. Čia galėtų ateiti „į madą“ aukų dėžutė, galėtų aukas surinkti ir koks savanoris tvarkdarys ar giminaitis.
Paprastumas, jautrumas, nuoširdumas iš mados niekad neišeis. Tai net didesnės vertybės nei griežtas tradicijų laikymasis. Praverstų ir truputėlis optimistiškesnės filosofijos. Tada ir užrašas antkapyje galėtų būti kitoks.
Pamenu tokį, skaitytą, berods, Baisiogalos kapinaitėse. Įrašas pačioje apsamanojusio kapo akmens apačioje skamba taip: „Ilsėkis linksmai“.
