aA
Latvija, nubalsavusi už savo šalies narystę Europos Sąjungoje pabaigė vadinamųjų Europos referendumų maratoną, kuris ne tiktai sprendė naujų narių priėmimo, bet ir euro įvedimo klausimą. Dvi valstybės daugiausiai kėlė klausimų šiame maratone – be Švedijos, balsavusios dėl euro įvedimo, gana neužtikrintai atrodė Lenkijos bei Latvijos pozicijos.
Dauguma ekspertų ir stebėtojų dar prieš prasidedant referendumams valstybėse kandidatėse pastebėjo, jog Lenkijos ir Latvijos gyventojų pozicijos arba buvo gana aiškios ne ES naudai, arba visiškai neaiškios.

Todėl šių šalių vyriausybėms teko ypač pasistengti, jog jų proeuropietiškas pozicijas paremtų gyventojai.

Beje, pasistengti teko visoms kandidačių vyriausybėms. ES plėtra ir naujų kandidačių įsijungimas į organizacijos gretas, nuskambėjęs kaip elitistinis, t.y. atitrūkęs nuo visuomenės, projektas iš valdžios pareikalavo tiek ir vieningos pozicijos demonstravimo, tiek ir finansinių resursų.

Daug diskusijų ir aistrų sukėlęs ES plėtros projekto pradžia bus užbaigta kitų metų viduryje. Tačiau pats projektas dar tiktai įpusėjęs. Įvairiausi integracijos ir atsakomybės dalijimosi klausimai nuo narystės pradžios visose kandidatėse išlįs dar aštriau ir giliau nei prieš referendumus.

Prieš kandidatėse vykusius referendumus iš esmės tiktai keletas žmonių galėjo gana tiksliai pasakyti, kokios perspektyvos laukia naujų valstybių, koks bus funkcijų pasidalijimas ar ko galima tikėtis iš bendravimo su Europos Komisijos pareigūnais. Tačiau dabar dar netgi nesulaukus oficialios narystės pradžios aiškėja, jog bet kokias pozicijas teks išsikovoti sunkiu darbu, bendravimas su aukščiausiai ES pareigūnais nebus rožėmis klotas, o mažosios ES narės apskritai gali būti beveik nepastebimos.

Be to, balsavimas referendumuose gana aiškiai atskleidė ir kandidačių visuomenių susiskaldymą ir išsibarstymą, kuris anksčiau tikrai ne visose Vidurio Europos valstybėse buvo matomas.

Ką gi, procesas jau įvykęs. Kadangi abejonių nei dėl ES plėtros, nei dėl kaimynių dalyvavimo organizacijoje nebeliko, viena vertus, galima daug ramiau spręsti eilinius klausimus ir planuoti savo ateitį. Kita vertus, referendumuose atsiskleidę tiek ir visuomenės, tiek ir nacionalinių valdžių ypatumai, uždavė naujų klausimų. O į juos būtina atsakyti iki kitų referendumų (kurie prognozuojami dėl naujos Europos Sąjungos konstitucijos).

Susiskaldžiusi visuomenė, nesugebėjimas atstovuti savo interesų, valdžios atotrūkis nuo gyventojų, neįsivaizduojamas šių priešiškumas viskam, kas susiję su vadžia negali nieko gero duoti nei postsovietinių valstybių gyventojams, nei jų valdžioms. Užslėptos problemos dar niekam nepagelbėjo. Ir čia gali nepadėti net ir pažadėti ES milijonai.