Kuo ypatingas viešas kalbėjimas apie seksualumą? Toks kalbėjimas yra pavojingas. Kalbantysis, išdrįsęs samprotauti, diskutuoti šia tema, labai tikėtina, bus susietas ar sutapatintas su savo kalbėjimo objektu. Jei autorius kalba apie vaikų seksualumą – tai jis greičiausiai bus palaikytas pedofilu, jei apie homoseksualumą – gėjum, lesbiete ir t.t.
Šis sutapatinimas grįstas naudos principu. Jei žmogus kalba apie kokį nors seksualumą, vadinasi, jam tai naudinga (turint galvoje asmeninę naudą). Argi žmogus gintų, pavyzdžiui, homoseksualų teises, jei jis pats nėra toks? Keista, bet kapitalistinis naudos (pelno) principas užgožia kitą, labai svarbų altruizmo principą. Juk tikrai keista, kaip žmogus gali daryti kažką, kas jam neduoda asmeninės naudos. Negi gali būti kažkas aukščiau to? Veikti dėl humanistinių ar altruistinių (pagaliau, mokslinių) paskatų – va čia tai keistenybė!
Taigi, autorius, išdrįsęs prabilti apie seksualumą, seksualinę laisvę, seksualines „mažumas“ ar kitką yra sutapatinamas su atitinkama seksualine grupe žmonių, tomis idėjomis siekiančių naudos sau. Tad nenuostabu, kad mūsų analizuojamas autorius sulauktų atakos ar sankcijų, skirtų tai menamai seksualinei suinteresuotų žmonių grupei. Galbūt kažkam minėtasis sutapatinimas reikštų visuomeninio statuso praradimą, pažeminimą, gero vardo diskreditavimą. Todėl pagarba tiems, kurie išdrįsta visu tuo rizikuoti dėl šiek tiek didesnių dalykų negu asmeninis ego.
Tačiau daug svarbiau yra tai, jog sankcijų autorius sulauktų ne vien todėl, kad galbūt jis yra tos grupės dalis, bet dėl to, kad apskritai drįso iškelti seksualumo klausimą. Nepaslaptis, kad beveik viskas, kas susiję su seksualumu Lietuvoje yra dažniau neigiama nei teigiama. Drįsčiau sakyti, kad pats žodis „seksualumas“ čia įgavo neigiamų konotacijų ne tik davatkiškame, bet ir intelektualiniame „kritiniame“ diskurse, kur gero tono požymis vis dar yra neblėstanti populiariosios kultūros „kritika“. O kiekvienas, kalbantis apie seksualumą, tampa įtariamuoju, nes pažeidžia seksualinio tylėjimo kultūrą.
Pavojingas ne tik kalbėjimas apie seksualumą (kaip matome, jis yra apsunkintas), bet ir mąstymas. Pavojingas, nes kelia grėsmę asmeninio seksualumo statikai ir normoms. Kitaip sakant – mąstymas apie seksualumą kelia problemas, kvestionuoja patį seksualumą, jo formas.
Galima pasitelkti sociologijos pradininką Auguste’ą Comte‘ą ir pasiskolinti bei performuoti kelias kategorijas. Seksualumą gana dualiai galime suskirstyti į seksualinę statiką ir seksualinę dinamiką. Esame įsitikinę, kad mūsų seksualumas yra statiškas – tvarkingas, prognozuojamas, pastovus ir harmoningas.
Tam pagrįsti egzistuoja sukurtos seksualumo apybraižos – orientacijos, kurios savyje turi atitinkamą seksualinę tvarką. (Nors seksualinė statika būdinga tiek homoseksualumui, tiek heteroseksualumui, čia turėsime galvoje heteroseksualią statiką) Mokslininkai teigia, kad valingai keisti orientacijos neįmanoma, kad ji nesusijusi su pasirinkimu. Tačiau tai dar nereiškia, kad ji pati negali keistis, varijuoti ar net progresuoti. Šitai jau galime laikyti seksualine dinamika.
Seksualinę dinamiką galime interpretuoti plačiau – tai ne vien seksualinės orientacijos keitimasis ar (savaiminė) kaita, tai dinamikos, variacijos procesai vienoje ir toje pačioje orientacijoje ar seksualumo rūšyje. Tačiau juos disciplinuoja seksualinės statikos normos, nubrėžiančios nebūtinai teisingą skirtį tarp normalumo ir perversijos, nukrypimo, deviacijos. Taip sukuriamas įvaizdis, kad vienintelis galimas ir įmanomas seksualumas yra statiškas seksualumas, o visa kita tėra už (teisingojo) seksualumo esantys nukrypimai. Seksualinė statika disciplinuoja, varžo ne tik kūnus, bet ir fantazijas. Bet kokia seksualinė fantazija ar mintis, nepriklausanti konkrečiai ir griežtai apibrėžtai seksualumo tvarkai, jau yra nusižengimas ar nukrypimas.
Taigi, kuo pavojingas mąstymas apie seksualumą? Seksualinė statika nereikalauja savęs paaiškinimo – tai „savaime suprantama“ seksualumo tvarka, apie ją kalbėti vengiama. Tačiau aiškinant seksualumą mes susiduriame su statikos disciplina visose seksualumo formose. Disciplinavimo įrankiai – normos ir taisyklės. Tai, kad mes kalbame ir mąstome apie seksualumą, nors jis turėtų būti „savaime suprantamas“ ir nekvestionuojamas, jau yra seksualumo tvarkos pažeidimas. Vadinasi, seksualumo apmąstymas yra pavojingas mūsų seksualinei tvarkai, mūsų statiškam seksualumui.
Seksualumas yra teisėtas, leistinas tik tada, kai jis yra statiškas, t.y. valdomas taisyklių ir nekvestionuojamų normų. Tai, ką matome ir suprantame viešojoje erdvėje kaip seksualumą (nuo kurio ji neva persisotinusi) – tėra suvaldytas, pavaldus, statiškas, negyvas seksualumas. Seksualumas be libido. Tai labai sėkminga iliuzija, reikalinga tam, kad nuslopintų realų mūsų seksualumą ir jo troškimą, kad sukurtų seksualinės laisvės įspūdį vardan to, kad tos laisvės nepradėtų kas nors reikalauti.
Šiandien susidoroti su seksualumo dinamika ir net pačiu (ne iliuziniu) seksualumu viešajam diskurse stengiamasi įvairiomis priemonėmis. Tai panašu į karštligišką tvarkos, statikos doktriną, kur nepaliekama vietos jokiam spontaniškumui, netikėtumui, jokiai dinamikai ar libido.
Leidžiami įstatymai (atitinkantys kolektyvinę sąmonę, normas), kurie iš viešosios erdvės išbraukia bet kokį spontanišką seksualinį kūną ir žodį, bet kokią seksualinio pažinimo galimybę per lytinį švietimą. Išbraukia mūsų seksualumą ir apvelka mus visus Viktorijos laikų suknelėmis. Tiktai ten pasislėpę galime kalbėti apie savo tikrąjį seksualumą, netrikdydami šventos tvarkos, dėsnių ir belytės moralės. Tačiau ar mes tikrai norime tokio maskarado? Kuo nusikalto mūsų seksualumas?
Autorius yra žmogaus teisių aktyvistas.
