aA
Pinigai turi bjaurią savybę sukelti žmoguje godumą. Dideli, vieno neapžiojami pinigai suburia goduolius į sąjungas, kurių tikslas yra kuo daugiau prisižvejoti sau iš pratekančio srauto. Koks skirtumas, kad jis nukreiptas visų piliečių gerovei. Svarbiausia yra užganėdinti savo godulį. Postais, daiktais, paslaugomis, o geriausia – pinigais. Tokių pinigų, kokie plaukia Ignalinos AE uždarymui, Lietuvoje dar nesisuko. Tiesiog istorinė galimybė pasipelnyti – argi jai galima atsispirti?
R.Bogdanas. Ko liūdi V.Ševaldinas, arba atsisveikinimas su SSRS
© "Lietuvos žinios"

Kada 2004 m. tuometinis premjeras Algirdas Brazauskas pasirašė Lietuvos stojimo į ES sutartį, kartu pasirašė ir protokolą Nr.4, kuriuo Lietuva įsipareigojo sustabdyti AE iki 2009 m. gruodžio 31 d. dienos. Rodos, grįžai namo ir kibk į darbą, jei supranti, ką pasirašęs. Juk ES savo ruožtu ėmė tiekti finansinę paramą. Nuo 1999 m. iki dabar gauta 4,7 mlrd. litų! Pasižadėjome atsisakyti senosios elektrinės, tačiau išsaugojome teisę statyti naują ir išlikti branduolinės energetikos valstybe.

Užsienio ekspertai liudija jau nuo 1996 m. raginę atsakingus Lietuvos tarnautojus ir politikus užsiimti nauja AE. Iki paskutinių dienų rūpintasi priešingai: senosios sistemos išsaugojimu.

Turėdamas visas galias savo rankose, buvęs premjeras A. Brazauskas ištisus 8 metus kažkodėl jų nepanaudojo pagal paskirtį, ir tik dabar ėmė rypauti, kad iki šiol neatliktos naujos atominės elektrinės statybai reikalingos studijos. Lyg būtų prasnaudęs visą laiką ir per derybas su ES, ir po parašo padėjimo.

Jo įpėdinis Gediminas Kirkilas stojo prie vyriausybės vairo visai priartėjus įsipareigojimui 2009 metams ir nėrė kurti nacionalinio liūtuko su krautuvininkais, pagarsėjusiais beteisių kasininkių išnaudojimu „Maksimose“ ir valstybės mulkinimu pasinaudojant įstatymų spragomis. Prieš nugaišdamas tas liūtukas spėjo prasieiti per mūsų kišenes mokesčių už elektrą pavidalu.

Iš tikrųjų nuo sausio 1 d. mūsų energetinė nepriklausomybė nei padidėjo, nei sumažėjo. Jei pažiūri į politinį Europos žemėlapį – esame ES šalis. O jei pamatytumėte energetinį žemėlapį – mes tebesame SSRS.
Ramūnas Bogdanas

Gana nuosekliai į visuomenės sąmonę diegiama mintis, kad uždarydami AE tapome priklausomi nuo Rusijos ir netekome energetinės nepriklausomybės. Labai gudrus smegenų plovimas: juk visi supranta, kad Lietuvos šiluminė elektrinė degins rusiškas dujas arba mazutą iš Mažeikių. Tačiau, nepardavę Klaipėdos naftos terminalo, tebeturime galimybę savarankiškai įsivežti skysto kuro tanklaiviais. Pamirštama ir kita svarbi detalė: AE kurui naudojamos branduolinės kasetės gali būti perkamos tik Rusijoje. Visos atsarginės detalės elektrinės įrangai irgi atkeliauja iš Rusijos. Sutriktų įrangos tiekimas – ir stop AE. Bet viskas sukosi kaip sviestu patepta.

Pavyzdžiui, su Kazimira Prunskiene siejama „Energetikos tiekimo bazė“ nupirko Rusijoje detalių atominei elektrinei už 20 000 litų, atvežė į Lietuvą ir pardavė elektrinei už 3,5 mln. litų. Čia tai biznis! Šita UAB kartu su Vladimiro Romanovo „Ūkio banku“ ir K.Prunskienės konsultacine firma buvo įsteigę UAB „Energetikos sistemų lizingas“, kuri pakliuvo į Rusijos teisėsaugos akiratį tiriant bylą dėl 20 mln. litų išplovimo pasinaudojant Ignalinos AE konkursais. AE gaubiančius sandėrius tyrė Lietuvos saugumo pulkininkas Vytautas Pociūnas, paslaptingai žuvęs Breste.

Iš tikrųjų nuo sausio 1 d. mūsų energetinė nepriklausomybė nei padidėjo, nei sumažėjo. Jei pažiūri į politinį Europos žemėlapį – esame ES šalis. O jei pamatytumėte energetinį žemėlapį – mes tebesame SSRS. Dabar tai vadinasi Rusijos Vieningoji energetinė sistema (IPS/UPS), ir Lietuva yra jos dalis. Visas būrelis vietinių veikėjų stūmė Lietuvą jungtis su europine UCTE sistema ne kaip ES valstybę, o kaip IPS/UPS dalį. Jei jiems būtų pavykę (o gal dar pavyks), jokių tiltų į Vakarus mums nereiktų, nes liktume kaboti ant Rusijos laido, nutiesto į Kaliningradą, ir savo bei ES lėšomis tegalėtume įgyvendinti Vieningos energetinės sistemos elektros eksportą į Vakarus.

Todėl Lenkija ir nebuvo suinteresuota Lietuvos siūloma elektros jungtimi, kuri faktiškai juos prikabintų prie tebeegzistuojančios sovietinės erdvės energetikoje. Mano galva, tie, kurie puoselėjo tokius nepriklausomybę naikinančius planus, užsiiminėjo antivalstybine veikla. Nuo pat 1990 m. energetikoje triūsiantis Anicetas Ignotas neskęsta: atleistą iš Ūkio ministerijos sekretorių, jį galima rasti Energetikos agentūroje, kuri administruoja AE uždarymo fondo lėšas.

Paslaptingoji TSRS Vidutinės pramonės ministerija pastatė AE ir atsiuntė nepamainomą direktorių, o dabar rusai statys mums saugyklas mūsų kieme už ES milijardą.
Ramūnas Bogdanas

Tame pačiame elektros linijų žemėlapyje įdomiai atrodo Klaipėda: nuo jos viena 330 kV linija eina tiesiai šiaurėn į Latviją, o kita – į pietus, ir ji šiek tiek išlenda anapus sienos į Rusiją, o paskui vėl grįžta atgal. Liniją į Telšius dar tik planuojama statyti. „Užlūžtų“ pastotė prie Sovetsko – mūsų rankos nesiekia suremontuoti. Prisiminkime amžiams prakiurusį „Družbos“ naftotiekį. Mūsų kaip valstybės energetikoje nėra. Visas tų linijų valdymas yra „ODU Severo Zapada“ dispečerinės valdybos rankose (prisimenate, kad visą 19 a. praleidome kaip „Severo zapadnyj kraij“?). Ir tai dvidešimtais nepriklausomybės metais!

Ignalinos AE pastatyta kaip TSRS energetinės sistemos dalis, tokia ir likusi iki šiol. Visos išeinančios linijos nukreiptos į Rytus, ir jomis tarpininkai pardavinėjo AE pagamintą elektrą pigiau už savikainą. Nereikia svaigti apie prarastas elektros eksportavimo galimybes. Europos energetinės sistemos UCTE valstybių, prie kurių kada nors prisijungsime, elektros eksportas/importas neviršija 20 proc. jų gaminamos energijos.

Statant AE buvo galvota ir apie branduolinių atliekų bei panaudoto kuro laidojimą ar saugojimą SSRS teritorijoje. Kada paklausiau direktoriaus Viktoro Ševaldino, kodėl nelaidojama Rusijoje, jis man teigė, kad tam donorai nebūtų skyrę lėšų. Keista, kad europiečiams nepriimtina tų atliekų saugykla Sibire, o būtinai jos norisi čia pat pašonėje. Juo labiau, kad rusai turi daugiau šito tipo reaktorių, ir jiems teks spręsti juose naudoto kuro laidojimo, saugojimo ar perdirbimo problemą.

2005 m. su vokiečių firma NUKEM pasirašytas 120 mln. eurų vertės kontraktas dėl radioaktyvių atliekų tvarkymo bei saugojimo komplekso, o su NUKEM – GNS konsorciumu – dėl panaudoto branduolinio kuro saugyklos už 92,7 mln. eurų. Šis kontraktas be jokio konkurso 2006 m. išplėstas iki 171,6 mln. eurų. Neišmanau techninių dalykų, tačiau neabejoju, kad apie reikalavimus saugykloms išmano AE reaktorių cecho viršininkas Vygantas Galkauskas, kuris atsisakė pasirašyti konsorciumo parengtą saugyklų techninį projektą. Kalbama, kad dalis konteinerių eksperimentiniai ir nepatikimo saugumo. Be to, šitais milžiniškais pinigais problema ne išsprendžiama, o atidedama: tuose konteineriuose radioaktyvias medžiagas bus galima laikyti tik 30-50 metų.

Toliau – dar gražiau. Visą šitą vokiečių firmą, o faktiškai du kontraktus su Ignalinos AE, kurių vertė yra 1,18 mlrd. litų, nupirko „Atomstroyexport“. Paslaptingoji TSRS Vidutinės pramonės ministerija pastatė AE ir atsiuntė nepamainomą direktorių, o dabar rusai statys mums saugyklas mūsų kieme už ES milijardą.

Statybos vėluoja trejus metus. NUKEM šiuos darbus patikėjusi „Rangai IV“. Ši reorganizuojasi, kad išvengtų bankroto. Darbus pradėjo tik pernai metų pabaigoje, nes dėl nepaaiškinamo AE delsimo vėlavo leidimai statyboms. Prieš kelias savaites, gruodžio 21 d., lankiausi AE. Buvo pirmadienis, tačiau kranai statybų aikštelėje nedirbo. V. Ševaldinas rodė į apmirusius kranus ir raiškia rusų kalba teigė, kad ledai pajudėjo. Turbūt jis visiems sako, ką jie nori girdėti, todėl mielas visoms valdžioms. Jos net negirdi, kad valstybinės įmonės vadovas nemoka valstybinės kalbos.

Tuo tarpu Valstybės kontrolės atlikto Valstybinio audito ataskaitoje daroma išvada: „Nuolat augančios projektų kainos rodo abejotiną šių kainų pagrindimą ir neužtikrina ekonomiško ir rezultatyvaus IAE eksploatavimo nutraukimo projektų įgyvendinimo“. Akių užmerkimui vadovavo už branduolinę energetiką atsakingas Ūkio ministerijos sekretorius Artūras Dainius, kuris dabar, jo žodžiais tariant, dairosi darbo užsienyje. Kitaip tariant, suinteresuotieji tempia gumą, o sąskaita pateikiama mums ir ES. Europos audito rūmai irgi pradėjo tyrimą dėl tinkamo lėšų panaudojimo.

Pirmas blokas buvo sustabdytas 2004 m. gruodį. Po penkerių metų, pernai rudenį, pradėta išiminėti branduolines kasetes. Aušinimo baseine vietos visoms kasetėms nėra. Jos ten turi mirkti 3-5 metus. Antrasis blokas lauks eilėje rusendamas, ir jo priežiūra mums atsieis milijonus kasmet. Jis tebeveikia. Išjungta tik turbina, todėl elektra negaminama, tačiau tebevykstanti branduolinė reakcija toliau išskiria milžinišką šilumą, todėl reaktorius bus nuolat aušinamas. Ne vienerius metus. Dar keletas metų likę atsargoje, jei situacija apsiverstų ir vėl būtų galima grįžti prie senosios tvarkos, kurią pavyko išsaugoti ištisus dvidešimt metų. Tereikėtų paleisti turbiną. O belaukiant AE išlaidos tik šiemet sieks 350 mln. litų.

Netiesa, kad AE elektra buvo labai pigi. Yra toks reikalavimas energetikoje - galios rezervavimas, kurio esmė ta, jog visada galėtų pasijungti tokio pat galingumo pavaduojantis šaltinis. Kad veiktų AE, dvidešimt metų budėjo ir turėjo būti išlaikoma Lietuvos elektrinė Elektrėnuose, veikusi tik AE avarinio ar planinio sustabdymo metu. Pastatyta dar 1960-1972 m., ji nuo šių metų pradžios vėl tapo pagrindiniu elektros gamintoju Lietuvoje. Nors ir modernizuota, ir teršia 10 kartų mažiau, vargu ar ji gali būti vadinama šiuolaikiška ir našia.

ES lėšos buvo skirtos ir naujo devintojo Lietuvos elektrinės bloko statybai. Matydami, kaip viskas vilkinta Visagine, turbūt per daug nenustebsite sužinoję, kad šį modernų naują bloką ispanai pradėjo statyti ne prieš trejetą metų, kad jis jau būtų paleistas, o prieš pat AE uždarymą, 2009 m. spalį.

Dabar Lietuvos elektrinės kilovatvalandė kainuoja 28 cnt, o naujojo bloko pagamintoji pagal šiandienines dujų kainas būtų 19 cnt. Deja, jį ispanai planuoja paleisti 2012 m. Įdomu, kam turėtume asmeniškai padėkoti už tai, kad ateinančius trejus metus mokėsime už elektrą 30 proc. daugiau, negu galėtume?

Išlaidas elektrai padės sumažinti pradėjusi veikti elektros rinka. Ten mes sutinkame Rusijos energetinę bendrovę „Inter RAO JES Lietuva“. Tai buvęs dešiniųjų politikų iš Kauno Garbaravičių išpuoselėtas „Energijos realizacijos centras“. Ši įmonė turi išskirtines prekybos elektra teises su Rusija. Kaukes dabar madinga nusimetinėti – lyg kylant į lemiamą mūšį: štai ir K.Prunskienės naujoji partija gimsta su pribuvėjais iš Maskvos, ir Kauno liberaliai konservatoriška šeima, jau priglobusi „Gazpromą“ laikinojoje sostinėje, nebesislapsto už maskuojančių pavadinimų.
Skausmingas virkštelės nutraukimas prasidėjo. Iš visos įvykių (ne)eigos matosi, kad tiek pagalbininkų ir kairėje, ir dešinėje turinti mamytė Rusija lengvai nepaleis mūsų iš glėbio. Senajai sistemai ginti pasitelkiami ir godumas pinigams, ir godumas valdžiai. Visada galima rasti žmonių, kuriems savanaudiškumas yra didžiausia vertybė.

Bet iš kitos pusės, europiečiai yra labai nuoseklūs vykdydami investicinius projektus, ir vargu ar paliks mus kaip skalbinius ištemptus kaboti tarp dviejų skirtingų žemėlapių. Manyčiau, kad investicijos gilioji prasmė yra vis tik ne AE uždarymas, o mūsų persijungimas prie Europos energetinės sistemos.

DELFI.TV reportažai apie paskutines Ignalinos atominės elektrinės darbo dienas

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.