Paskelbus angelui Įsikūnijimo žinią (žr. Lk 1, 26-38), Marija skubiai iškeliauja iš Nazareto į Judėjos kalnyno miestą. Manoma, kad tas miestas – tai dabartinis Ain Karimas, už 7 km į vakarus nuo Jeruzalės. Iš Nazareto į Jeruzalę yra apie 130 km kelio.
Tam tikra prasme, Jėzui tai yra pirmoji misijų kelionė, atlikta savo motinos dėka ir kreipianti į būsimos krikščionių Bendrijos evangelizacinę veiklą. Čia prasideda didžioji kelionė, kuri apima visą Luko evangeliją ir Apaštalų darbų knygą. Dievo žodis keliauja iš dangaus į žemę, iš Nazareto į Jeruzalę, iš Jeruzalės į Judėją ir iki pat pasaulio pakraščių.
Marijos, kuri neša įsčiose Jėzų, sveikinime Elzbieta ir jos kūdikis Jonas sutinka Išganytoją. Marijos atvykimas į Zacharijo namus atneša nuostabą ir džiaugsmą. Elzbieta savo susižavėjimą išreiškia Dovydo ištartais žodžiais, kai pas jį atkeliavo Sandoros skrynia: „Kaip galiu leisti Viešpaties skryniai ateiti pas mane?“ (2 Sam 6, 9).
Zacharijo namuose nutinka tai, kas nutiks ir Jeruzalėje po Viešpaties prisikėlimo: „Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios. Tuomet jūsų sūnūs ir jūsų dukros pranašaus“ (Apd 2, 17; Jl 3, 1). Bažnyčios istorijos kūdikystė pakartos ir pratęs Jėzaus kūdikystę.
Elzbieta, „kupina Šventosios Dvasios“, žino Marijos slėpinį: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius!“. Bažnyčios tradicijoje Marija vadinama Naujosios Sandoros skrynia, nes savo įsčiose neša Šventąjį, Dievo apreiškimą, palaiminimų šaltinį, pirmąją išganymo džiaugsmo priežastį.
Elzbietos džiaugsmo ištara baigiasi žodžiais, išaukštinančiais Mariją: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“. Marija tapo Jėzaus motina, nes patikėjo Dievo žodžiu. Kai viena moteris iš minios, kreipdamasi į Jėzų, ją paskelbs palaimintąją: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo ir krūtys, kurias žindai!“, Jėzus tada patikslins ir papildys šį palaiminimą: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11, 27-28).
Tikėjimo aktu prasideda Izraelio išganymo istorija. Abraomas su nevaisinga žmona iškeliauja į nežinomą kraštą tik todėl, kad jį kviečia Dievas ir jam pažada palikuonių: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu. Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu“ (Pr 12, 1-2).
Ir pasaulio išganymo istorija prasideda tikėjimo aktu: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Patikėdama Viešpaties žodžiu, mergelė tampa Dievo Motina (gr. „Theotokos“): ji pagimdė su žmogumi Jėzumi nuo pat pradžios sujungtą dieviškąjį Žodį (gr. „Logos“).
Todėl Elzbieta sušunka: „Mano Viešpaties (gr. „Kyrios“) motina!“. Vadinasi, „Dievo Motinos“ titulą, kurį patvirtino Efezo Susirinkimas 431 metais, reikia suprasti kristologiškai: Marija davė Jėzui tik žmogiškumą, o ne dieviškumą, tačiau žmogiškumas ir dieviškumas jame sudaro vieną asmenį.
Marija yra Dievo Motina ne tik todėl, kad ji nešiojo savo įsčiose Jėzų, bet ir todėl, kad tikėjimu jį priėmė į savo širdį. Bažnyčios tėvai sugretina Mariją ne tik su Ieva, „visų gyvųjų motina“, bet ir su Abraomu, „mūsų tikėjimo tėvu“. Marijos gyvenimas buvo nuolatinė piligrimystė tikėjime, kuris ne visada buvo aiškus ir šviesus, kaip pavyzdžiui, mylimojo Sūnaus nukryžiavimo metu (žr. Jn 19, 25-27).
Tad pirmasis Evangelijos palaiminimas yra skirtas Marijos tikėjimo išaukštinimui: „Laiminga įtikėjusi“. Tikėjimas yra dorybė, kuri lydėjo Mariją jos kelionėje ir ją giliai įskiepijo į Dievo išganymo planą. Todėl Marija yra mūsų, tikėjimo kovą kovojančių piligrimų, kelyje. Viena iš labiausiai Rytuose žinomų Marijos ikonų yra taip vadinama „Odighìtria“ (gr. „Ta, kuri rodo kryptį“) ikona, t. y. Marija, rodanti tikėjimo kelią į Kristų, savo Sūnų.
