Mums nepriimtina, kai kėsinamasi į išimtines teises „savojoje įtakos zonoje“, kai žeminamos kitos suverenios valstybės ir jų lyderiai jau vien todėl, kad siekia būti savarankiškais ir nepriklausomais. Kam jau kam, bet mums tie jų siekiai puikiai suprantami, ir galime tai paaiškinti bei padėti suprasti mūsų Vakarų kolegoms, mūsų naujiems sąjungininkams. Jaučiame tame netgi tam tikrą pareigą. Taigi, svarbiausia, ką visuomet pabrėžiame savo pasisakymuose - bendradarbiavimas tarp NATO ir Rusijos turi būti paremtas tuo, kaip atkuriamas pasitikėjimas ir kaip vykdomi įsipareigojimai.
Suprantama, kad tai ne visuomet patinka Rusijos ambasadoriui NATO ir Rusijos taryboje Dmitrijui Rogozinui, kurio straipsnis „Be rusofobijos tarakonų“, pasirodęs rusiškame populiariame portale „gazeta.ru“, buvo paskelbtas ir „Delfi“.
Pastebėtina, kad dažnai, beveik po kiekvieno bendro NATO ir Rusijos tarybos posėdžio, ambasadorius D.Rogozinas surengia spaudos konferenciją ir savaip spalvingai interpretuodamas netgi konfidencialius posėdžio fragmentus, dažnokai varo į neviltį visko mačiusius prityrusius NATO šalių diplomatus. Žurnalistams, ypač Rusijos spaudai tai patinka, nes mintys nestandartinės, nesubiurokratintos ir, kaip taisyklė, labai „patriotiškos“. Reaguoti į šiuos kassavaitinius pareiškimus niekas iš mano kolegų neketina, nes tam nemato nei reikalo, nei prasmės. Vis tik šį kartą norisi sureaguoti.
Įdomiausia man pasirodė tai, kad kolega lyg ir ilgisi „šaltojo karo“ laikų, nes įrodinėja, kad NATO nuo praėjusio amžiaus šeštojo iki devintojo dešimtmečio buvo žymiai naudingesnė savo narėms ir jų piliečiams. Štai dabar viena didžiausių problemų Rusijai, kad Aljansas išsiplėtė (vartojamas ir švelnesnis terminas „išsipūtė“) beveik iki trisdešimties. D. Rogozinas kritikuoja teigiančiuosius, kad santykiai tarp Rusijos ir naujai įstojusių į Aljansą pagerėjo. Jo manymu, yra priešingai. Kadangi dar liko gyvų liudininkų ir aš esu vienas jų, tad tvirtai galiu teigti, jog tai priklauso nuo požiūrio.
Iki 2002 metų, iki tol, kol nepaaiškėjo Lietuvos ir kitų šešių Rytų Europos valstybių narystės NATO perspektyva, Rusijos aukštieji politikai visai nepastebėdavo Lietuvos, jau nekalbant apie kokią nors pagarbą. Tik nuo tada prasidėjo normalus dialogas. Ryškiausias to pavyzdys - tuometinio Rusijos gynybos ministro Sergejaus Ivanovo neoficialus apsilankymas Lietuvoje. Nors ir turėjome akivaizdžių nuomonių skirtumų, nors jo ir nežavėjo mūsų narystės Aljanse perspektyva, vis tik mumyse Rusija atrado partnerį su kuriuo reikia kalbėtis. Manau, kad tai ir yra santykių pagerėjimas.
Savo straipsnyje D. Rogozinas kaltina „natovcus“, kad jie „užgrobė geopolitinę Varšuvos pakto erdvę“. Kaip žinom, ir Lietuvą „užgrobė“. Taigi, galima vadovaujantis jo požiūriu teigti, kad santykiai pablogėjo. Sunku nepakomentuoti ir kitų, jau nebe pirmą kartą girdimų iš piršto ar dar iš kažkur laužtų kaltinimų, neva Baltijos šalys tiesiog siekia bloginti santykius su Rusija, nes Vakarams mažyčiai Baltijos kraštai rūpės tik tuomet, kai Rusija jiems neva grasins. Kaip čia paaiškinti, įrodyti, kad tik normalūs santykiai tarp kaimynų gali sukurti saugumą ir stabilumą? Tai netgi mums, Baltijos šalių diplomatams, suprantama. Štai kodėl kartais priekaištaujame, kad „žvanginimas ginklais“ prie mūsų sienų, kai organizuojamos didžiausios po Sovietų Sąjungos subyrėjimo karinės pratybos kelia grėsmę ne Lietuvai ar Lenkijai.
Nebijome mes Rusijos. Visa tai kelia grėsmę pasitikėjimui ir normalaus dialogo atkūrimui. Dar sunku suprasti D. Rogozino pamokymus lietuvių nacionalistams. Man kažkodėl atrodo, kad rusų ar kitų tautinių mažumų teisių gerbimas, tų mažumų globa yra ne nacionalistų, o demokratinės valstybės rūpestis. Čia lietuviškos tradicijos tikrai gilios ir istorinės. Juk nesunku suskaičiuoti, kiek mokyklų, aukštojo mokslo įstaigų, kultūros centrų atviri Lietuvos rusų bendruomenei. Mes didžiuojamės, kad absoliuti dauguma Lietuvos rusų yra mūsų piliečiai, sėkmingai integravęsi (ne asimiliavęsi!) į mūsų valstybės gyvenimą. Sutinku, kai Dmitrijus Rogozinas sako, kad draugauti reikia su kuo nors, o ne prieš ką nors. Visiška teisybė - ir mūsų tautos pasmerktos draugystei, nes esame kaimynai. Bet tegu nesupyksta, jei draugaudami neišduosime ir kitų draugų - gruzinų, ukrainiečių - jei priminsime, kad negali būti didelių vertybių didelėms šalims ir mažų mažoms. Vertybės yra bendros.
