VSD tokia įstaiga, iš kurios direktoriai kaip šampano kamščiai išlekia lauk savo noru. Tiesa, vienas kamštis (Arvydas Pocius) buvo šiek tiek užstrigęs. Jis užsiskersino, tiksliau, buvo užskersintas politinio butelio gurklyje. Bet butelis prarūgo, susikaupė dujos, ir užsispyrėlį iššovė „savo noru“.
Pastarasis atvejis (Povilo Malakausko) nors nėra trenksmingas, bet kvepia neskaniai. Jurijus Smoriginas (žr. „Šok su manim“), vertindamas tokį spektaklį, turėtų sušukti: „Falšas! Neįtikino!“, o Vytenis Pauliukaitis (vėl „Šok su manim“) paklaustų: „Kas šitą provincijos lygio šokį režisavo?“.
Taigi P. Malakauskas, kai jis pradėjo vadovauti Saugumui, stabilizavosi darbas. P. Malakauskas darbe negėrė, VSD lėšų nešvaistė, viešaisiais pirkimais nepiktnaudžiavo (bent apie tai niekur neteko girdėti). Jo politinės pažiūros – nuosaikus pokrypis į dešinę. Tą jis viešai ir deklaravo. Bet savo pažiūrų darbe jis niekam neprimetinėjo. Ir jokiai partijai išimties tvarka nedirbo. Dėl kvalifikacijos jam tarsi niekas priekaištų neturėjo.
Tačiau P. Malakauskas turėjo daug trūkumų. Jis nemokėjo elgtis su žurnalistais (premjerą įspėjo, kad kai kurių žurnalistų reikia saugotis). Jis nemokėjo pakalbėti su vienu garsiu ir gerbiamu politikos apžvalgininku – tada pastarajam pasirodė, kad P. Malakauskas jį spaudžia. Jis neatleido iš darbo visų pavaduotojų, nors pavaduotojus (žinoma, laikantis įstatymo) atleidžia prezidentas.
Bet didžiausias jo trūkumas – stuburas. Politiškai visai nelankstus stuburas. Pavyzdžiui, jis pasakė, kad neneš į Seimą tų dvylikos pažymų, ir nenešė, nors jį visaip gąsdino. Beje, prezidentė pažymėjo, kad nėra nustatyta tvarka, kaip tokia informacija (pažymos) gali būti pateikiama kitoms institucijoms, tarp jų ir Seimui. Kai Seimas tvarką nustatys, tada pažymas ir gaus.
Bet Seimas nustatyti tvarkos nenori, o VSD medžiagą gauti nori. Apsukresnis pareigūnas būtų pažymas nunešęs be jokios tvarkos – ir prašytas, ir neprašytas, pro paradines duris ar pro užpakalines įvinguriavęs. Kai kurie politikai senokai griežė dantį ir šnekėjo, kad P. Malakausko dienos suskaičiuotos, kad ieškoma kito kandidato. Bet reikėjo dar kaip nors P. Malakauską pričiupti. Ir proga atsirado – CŽV kalėjimas.
P. Malakauskas nei to kalėjimo projektavo, nei jo statė, nei jame dirbo, netgi jo nežinojo. Informaciją apie jį gavo, kai pradėjo dirbti VSD.
Jau prieš porą metų politikai ieškojo to kalėjimo. Nerado, nes nenorėjo rasti . Dabar, turbūt, pasikeitė politinė konjunktūra. Komisija nutarė rasti (nors manau, ir komisijoje vieningos nuomonės nėra). O galbūt tas kalėjimas pats lenda kaip yla iš maišo. Todėl nebegalima jo neberasti. P. Malakauskas tų politinių pokyčiu neįvertino. Kai jį, turbūt, rugsėjo mėnesį, klausinėjo komisija, jis ta tema kalbėti nenorėjo ir, matyt, pasakė nieko nežinąs. Nors prezidentė „netiesioginius įrodymus“ apie kalėjimą esą gavo būtent iš P. Malakausko. Gruodžio mėnesį P. Malakauskas, matyt, komisijai informaciją jau pateikė.
Ta proga gerbiamas Arvydas Anušauskas pasakė, jog jei rugsėjį P. Malakauskas būtų kitaip..., tai ir Seimo komisijos tyrimo nebūtų reikėję. Supraskit, kaip P. Malakauskas sujaukė Seimo darbą.
Taigi čia P. Malakauską ir pričiupo. Štai čia jam atsirūgo visos pažymos. Rudenį apie kalėjimą nesakei, o žiemą pasakei. Rudenį melavai. Gresia apkalta. Tad rašyk, Malakauskai, pareiškimą greituoju būdu – ir eik lauk „savo noru“. Gal šio spektaklio scenarijus šiek tiek kitoks. Bet dėl ko galima neabejoti, tai dėl nesavo „savo noro“.
Tačiau, žvelgiant plačiau, esminė problema – ne P. Malakausko problema. Problema tvarkos valstybėje. O ji nekokia. Juk buvo galima išanalizuoti VSD darbą, įvertinti P. Malakausko vadovavimą. Netgi (neatskleidžiant valstybės paslapčių) supažindinti su įvertinimu visuomenę. Pasakyti, kas gerai, kas ne, ir tada spręsti – palikti direktorių pareigose, pasiūlyti pačiam pasitraukti, atleisti ir pan.
Nei vienas direktorius neužgrobė valdžios, neįsirangė į šį postą pats Jis buvo paskirtas, visapusiškai išanalizavus kandidato iš kandidatų sugebėjimus, lojalumą, padorumą ir t. t. Netgi patikrinus kompromatus. Ir staiga (vėl) – kažkas kažkam negerai, netinka. Tai bent pasimokykime iš suklydimų: kas negerai, kodėl netinkamą žmogų paskyrėme, ar žmogus staiga sugedo. Įvertinkime. O ne taip – „savo noru“, ir nebėra direktoriaus. Beje, tas pats laukia ir naujojo. Juk tvarka nesikeičia. Tie spektakliai jau vyksta nebe pirmą ir ne penktą kartą.
Pasigirdo iš rimtų žmonių šnekos, girdi, po P. Malakausko bus galima pradėti rimtą VSD reorganizaciją. Betgi Malakauskas netrukdė reorganizacijai. Jei būtų trukdęs, tada kita kalba. Antra vertus, kas yra esminė reorganizacija? Gerai pamenu, tik įkūrus Saugumo tarnybą buvo pradėtos jos esminės reorganizacijos, nors tuo laiku dar nebuvo kas reorganizuoti. Reorganizacija ne panacėja. Reikia žinoti, į kurį galą ir kodėl reorganizuojama. Visa Lietuva jau beveik dvidešimt metų reorganizacijų pastoliuose.
VSD yra toks, kokia yra valstybė. Valstybė kuria savo saugumo tarnybą. Valstybė (Seimas) apibrėžia VSD funkcijas, skiria lėšas šioms funkcijoms vykdyti. Prezidentas ir Seimas kontroliuoja VSD. Prokuratūra (tam tikrais atvejais ir teismai) prižiūri VSD operatyvinės veiklos teisėtumą. Prezidentas, pritarus Seimui, paskiria direktorių. Direktoriaus pavaduotojus skiria irgi Lietuvos prezidentas.
Valstybės saugumo tarnyba kuriama atsakingai, apgalvotai, vadovaujantis visos šalies interesais, o jei pastarųjų dalykų pritrūksta kūrėjams, tai direktoriaus pasitraukimas „savo noru“ nedaug ką išgelbės.
