„Rusofobija persismelkęs Baltijos ir Rytų Europos šalių elitas vadovaujasi principu „supykęs ant bobutės, ausis nusišaldžiau“, – teigia D. Rogozinas.
Tačiau, pasak D. Rogozino, geri santykiai su didžiule valstybe, kurios rinka beribė, o ekonominės ir energetinės galimybės fantastiškos, yra „dangiškoji mana“ kaimynams.
„Jei būčiau Lietuvos ar Latvijos politikas nacionalistas, imčiausi globoti rusų bendruomenę, pasinaudočiau jos ryšiais su Rusija, kad užtikrinčiau savo mažos ir išdidžios šalies klestėjimą“, – rašo Rusijos politikas.
D. Rogozino teigimu, kolegos iš Baltijos šalių ne kartą per neoficialius pokalbius aiškino savo priešišką poziciją Rusijos atžvilgiu. Neva, jei jie nekurstytų neramumų Rusijos–NATO santykiuose, į juos tiesiog nebekreiptų dėmesio.
„Mes – mažos ir pažeidžiamos šalys, o didelis Rusijos lokys visai šalia. Mums padeda, mus lepina ir puoselėja, kol Rusija kelia grėsmę. O jei grėsmės nebėra, reikia padaryti taip, kad visi galvotų, jog ji vis dar yra“, – rašo D. Rogozinas, nepatikslinęs, kokie politikai su juo kalbėjo neoficialiai.
D. Rogozino nuomone, dėl tokios neoficialios mažų šalių pozicijos dabar Rusijos ir NATO santykiai blogesni nei Šaltojo karo metais. Jo nuomone, Rusijos ir NATO santykių vidurkis išvedamas iš šiltų, beveik draugiškų santykių su „senosios“ Europos valstybėmis, ledinių buvusių kolegų iš Varšuvos sutarties organizacijos žvilgsnių ir nuolat kintančių santykių su JAV.
Pasak diplomato, ir pats aljansas kenčia nuo to, kad „prarijo tiek naujų demokratijų, kad dabar joks „Mezym forte“ nepadės jų suvirškinti“. Be to, tęsia, jis, „mūsų buvę „broliukai“, neįnešę jokio rimto ir svarbaus indėlio į bendrą NATO potencialą, į aljansą atsinešė savo vaidus ir kivirčus, ir nuolat verčia savo „vyresniuosius draugus“ juos išskirti bei taikyti“, – apkaltino jis destruktyvia veikla Baltijos šalis.
D. Rogozinas taip pat mano, kad 2008 m. rugpjūčio mėnesio sukrėtimai davė naudos Rusijos–NATO santykiams, ir dabar aljanso, turinčio naująjį generalinį sekretorių, elgesys pragmatiškesnis ir labiau prognozuojamas.
Galiausiai jis pabrėžė, kad blaiviai mąstantys vakarų politikai ėmė suvokti, jog grėsmė kyla ne iš Rytų, bet iš Pietų. Jo manymu, reikėtų „pasitelkti smegenis ir prislopinti praeities skriaudų kankinamą atmintį, kad suprastume, jog tik veikdamos kartu JAV, Europos Sąjunga ir Rusija galės išgelbėti šiaurės civilizaciją nuo politinio irimo ir žūties nuo naujų pietinių kultūrų spaudimo“.
