aA
Jonušas Radvila buvo tarp tų Lietuvos didikų, kurie nusprendė apie Lietuvos DK pasukimą iš lenkiškojo kelio prie švediškojo. Siekdamas visiško Lietuvos valstybės suverenumo, tapo pirmuoju 1655 nutraukusiu Liublino sąjungos saitus.

Šis jo žingsnis ir apsisprendimas sukėlė nemažus ginčus istoriografijoje. Vieniems, ypač tiems, kurie matė Respubliką, anot Henryko Wisnerio, aprengtą vien tik „lenkišku kostiumu“, liko išdaviku. Savarankiškos, politiškai nepriklausomos Lietuvos DK valstybingumo šalininkai jame regi didvyrį. Kad ir kokie šiandieniniai vertinimai būtų, J. Radvilos biografai teigia, jog gyvenime svarbiausia savo pareiga didikas laikė tarnybą Dievui ir Tėvynei, ją suprasdamas kaip Lietuvos DK.

Didikas gimė 1612 12 02 Papilyje, Vilniaus vaivados Kristupo Radvilos ir Onos Kiškaitės šeimoje. Po mokslų Slucko gimnazijoje, studijavo Vokietijoje, keliavo po Prancūziją ir Angliją. Politinę karjerą pradėjo 1633 nuo Lietuvos pakamario pareigų. 1646 – Žemaitijos seniūnas ir lauko etmonas, o 1653 – Vilniaus vaivada bei 1654 – Lietuvos DK didysis etmonas. Tiek Abiejų Tautų Respublikos karų su Rusija metu (1632-1634, 1654-1657), tiek per kovas su maištaujančiais kazokais 1648-1651 pasirodė kaip profesionalus, talentingas karo vadas, mokėjęs išlaikyti drausmę kariuomenėje, nevengęs rizikingų išpuolių.

1649 jis laimėjo Lojevo mūšį prieš į Lietuvą besiveržiančius kazokus, o 1651 08 04 jo vadovaujami kariai užėmė Kijevą. Sunkiau J. Radvilai sekėsi sulaikyti į Lietuvą 1654 įsiveržusius rusus. Pradžioje laimėjo prie Šklovo, tačiau buvo sumuštas prie Šepelevičių, pralaimėjo kovas ties Bychovu ir Vilniumi.

1655 rusams užėmus Lietuvos DK sostinę, kaltindamas Joną Kazimierą tinkamai nepasiruošus Respublikos gynybai, vienintelę išeitį Lietuvai matė nutraukti sąjungą su Lenkija ir sukurti nuo Švedijos priklausomą Kunigaikštystę. J. Radvila kartu su kitais didikais kreipėsi į švedus pagalbos prieš Rusiją ir Švedijos karaliaus globos. 1655 10 20 karo stovykloje prie Kėdainių buvo pasirašytas sutarties aktas, kuriuo nutraukiama Lietuvos sąjunga su Lenkija, išsižadėta Jono Kazimiero pavaldumo ir paskelbta apie sudaromą Lietuvos DK ir Švedijos sąjungą.

Tačiau tų pačių metų pabaigoje tarp Lietuvos didikų kilo nemaža sumaištis. Baimindamiesi J. Radvilos dominavimo, didikai sukilo prieš jį. Pralaimėjęs karo lauke, sunkiai sirgdamas pasitraukė į Tikotiną, kur 1655 12 02 ir mirė. Jo palaikai ne vėliau kaip 1676 03 18 buvo pergabenti į Kėdainių evangelikų bažnyčią.

J. Radvila buvo žymiausias Lietuvos evangelikų reformatų globėjas. Kėdainiuose jo rūpesčiu 1650 įsteigta spaustuvė, evangelikų reformatų mokykla buvo reorganizuota į gimnaziją. J. Radvila pasikvietė spaustuvininką Joachimą Jurgį Rhetą, pedagogą J. A. Komenskį, jo dvare dirbo matematikas, fortifikatorius ir gydytojas, olandų tapytojas Abraomas van Vesterfeldas, poetai Danielius Naborovskis, Zbignevas Morštinas ir kiti.

Lietuva nepamiršo garsiojo etmono darbų. Didikui pastatyti paminklai Biržuose (1931, aut. J. Zikaras) ir Kėdainiuose (2008, aut. A. Bosas). J. Radvilos vardu yra pavadintas Lietuvos kariuomenės mokomasis pulkas.

Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.

© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija

Lietuvos istorijos institutas