Taip pat išryškėjo visuomenės priešprieša: iš vienos pusės - teisėjų klanas, iš kitos - kovotojas. Žurnalistai ėmė klausinėti žmonių ir išsiaiškino, kad žmonės pasidalinę. Žinoma, tai, kad nemaža dalis žmonių pasmerktų žmogžudystę privačiame pokalbyje, galima buvo numatyti. Sunku įsivaizduoti, kad normalus žmogus pasakytų: „žudyti yra gerai“. Žudyti yra blogai.
Dabar nėra karo ir socialiniai neramumai, kuriuos kartais prognozuoja ekspertai, dar tik žadami. Karo metu viskas kitaip. Socialinių neramumų metu irgi yra kitaip. Va tuomet jau būtų galima netgi privačiame pokalbyje palaikyti žmogžudystę, nes tuomet atrodytų, kad tai - ne žmogžudystė, o „sanitarinė akcija“. Nes karo metu tie, į ką tu šaudai, jau nebelaikomi žmonėmis. Jie - priešai, nuo kurių tu valai aplinką. O kol kas kiek žmonės bebūtų įpykę ant lėtos ir dažnai šališkos mūsų teisėtvarkos, jie vis dar laiko teisėjus žmonėmis. O žmonių gaila, kol pats jautiesi žmogumi.
Tačiau lygiai taip pat buvo galima numatyti, kad nemaža dalis žmonių, susirinkusiųjų į minią, vardu „Lietuvos žmonės“ , žudiką palaikytų. Todėl, kad susirinkę į minią žmonės nebėra tokie žmogiški. Kai tave kalbina atskirai nuo minios ir dar viešai, tu kalbi atsakingai, paisydamas su savo sąžinės ir įvaizdžio. Ir pasakai: ne, žudyti negalima. O veikdamas minioje tu tampi anonimiška, neatsakinga jos dalimi ir paklūsti primityvesniam supratimui: esame mes, t.y. „mūsiškiai“, ir yra „jie“- svetimas ir priešiškas teisėjų klanas, dangstantis saviškius. Teisingai - sako anonimiški žmonės- vaikinas iš Garliavos su tuo klanu bando susidoroti. Ir tuomet suprantama, kad „sutikę Kedžių daug kas jį pas save paslėptų ir pamaitintų“.
Matyt, toks požiūris įmanomas dėl to, kad žmonių sąmonėje Lietuva vis dar labiau panaši ne į bendruomenę, o į įvairių grupuočių , klanų ir korporacijų sambūrį. Kuriame veikia ne bendruomeninė, o korporacinė moralė, todėl viskas, ką daro „mūsiškiai“, yra kaip nors pateisinama. O viskas , ką daro „jie“- netelpa į jokius rėmus. Ir tai galima pasakyti apie abi puses- ir apie teisėjus, ir apie „paprastus žmones“.
„Teisėjai jaučiasi nesaugiai“. Šis sakinys, vienos teisėjos pasakytas viename iš interviu, yra labai išraiškingas. Įsivaizduokime, kad nužudytas ne teisėjas, o tarkime, siuvėjas. Kaip jums skambėtų posakis „Lietuvos siuvėjai nuo šiol jaučiasi nesaugiai“? Arba „mūsų siuvėjams reikalinga ypatinga apsauga, todėl dabar sutelktos visos policijos pajėgos“. Mums atrodo, kad tai – absurdas? Taip, nes Lietuvos siuvėjai mūsų sąmonėje nesisieja su klanu. O jei mes ir įsivaizduojame kažkokią jų organizaciją, tai nepriskiriame jos prie „nebaudžiamo klano“. Ne, jie- „tokie patys, kaip mes“. Žmonės tarp žmonių, puikiai tai žinantys. Todėl jų tarpe ir nekiltų idėja „dabar mums visiems gresia pavojus“. O teisėjui tokia baimė gali kilti, nes jis puikiai žino, jog Lietuvoje žmonės jį priskiria prie „klano“. Taigi, jis jaučia: gali ateiti ir jo valanda. Keršys visam klanui.
O kaip jums atrodo, ar aktyviai gintų policija dviejų paprastų žmonių žudiką, numatydama tolimesnius nužudymus? Ar surinktų tiek pajėgų dėl paprasto piliečio? Galbūt, visame pasaulyje policija aršiausiai veikia tik kai nužudomas saviškis?
Ne. Ne tik. Vakarų pasaulyje daug policijos patrulių, greito reagavimo būrys ir sraigtasparnis irgi gali atsirasti. Tik tai nereiškia, kad nužudė būtent saviškį: policininką, teisėją ar prokurorą. Normali idėja – ypač kruopščiai ieškoti žudiko, nesvarbu, ką jis nužudė. Tai norma bendruomeninėje visuomenėje, kur visi gina vieną, nepaisydami jo profesijos.
Mes nežinome, kaip iš tikrųjų būna likusiame pasaulyje. Visko pasitaiko. Tiesiog pažiūrėkime, kuo lengviau patikėtumėme. Mes lengvai galime įsivaizduoti sceną iš Holivudo filmo: visas Amerikos miestelis, visa policija, vadovaujama šerifo, visos savanorių pajėgos ir sraigtasparnis ieško vietinio siuvėjo ar teisėjo, ar politiko, ar statybininko - žudiko. Mes galime įsivaizduoti ir protestantiško Skandinavijos miesto policiją, kuri ieško žudiko. O gal vaikų tvirkintojo. Ieško kruopščiai, nesvarbu, kuo jis dirba.
Žinoma, ir ten didesnį entuziazmą rodytų policija nužudžius policininką ar tesėją. Tik Lietuvos policijos pajėgos tokiu mastu, kaip kine, pasirodo ne dėl statybininko, ne dėl siuvėjo nužudymo, o būtent tada , kai „teisėjai jaučiasi nesaugiai“. Ir mums tai įtikinama. Nes tai - ne paprastos aukos, o teisėjai. O čia - Lietuva. Taigi, Vakaruose, policijai normalu plušti ne tik dėl ypatingo, bet ir dėl paprasto žmogaus žūties. O mums normalu plušti dėl ypatingos žmonių grupės atstovo.
O dabar pažiūrėkime į kitą pusę – į žmogžudystę palaikančių žmonių įsitikinimus. Į tuos, kurie paslėptų įtariamąjį. Jie sak : „taip tiems teisėjams ir reikia, o ką gi dar daryti vargšam tėvui, kurio vaiką skriaudžia nenubaudžiamas klanas?“. Neva, galų gale turi įsiviešpatauti žmonių teisingumas. Dievo teismo pagal šį įsitikinimą nėra, yra tik žmogaus teismas, ir už dantį reikia atlyginti dantimi.
Tadas Blinda , nuo šiol įamžintas ir alaus butelyje, įkvepia paprastus vaikinus, kuriuos kažkada nuskriaudė teisėsauga, kerštui. O kadangi šiems vaikinams atrodo, jog „visi teisininkai papirkti“ ar „jie visi - saviškiai“, tai jau pastato tuos teisininkus už žmogiškumo rėmų. Ir tuomet išeitis aiški: Linčo teismas, arba dar realiau - samdomas žudikas. Lietuvoje yra tokia praktika. Jei neklystu, prieš keliolika metų vieno miestelio pasipiktinę gyventojai sučiupo, išrengė nuogą ir išmetė į miesto centrą surištą vietinį banditą. O kitas visiems žinomas verslininkas Okuličius ėmė ir sušaudė reketininkus.
Kaip žinia, visa tai, kas vyksta, kažkada jau buvo. Istorija kartojasi. Ir kartosis tol, kol nepasikeis žmonių sąmonė ir su ja susijusi visuomenė. Kol žmogaus profesija nelems jo pozicijos visuomenėje, nes bus normalu, jog visi - ir teisėjai, ir siuvėjai yra tik visuomenės tarnai. Būtent taip: abi pusės turi susilyginti, nekeldamos klausimo, kas turi pradėti pirmas. Bendruomeninėje visuomenėje:
· Pirmas punktas. Nėra skirtumo, kas užsiima pedofilija: teisėjas ar siuvėjas, jis surandamas vienodai greitai – pagal galimybes.
· Antras punktas. Nėra skirtumo, į ką šovė keršydamas žmogus: ar į teisėją, ar į siuvėją - žmonės mano, kad jis vienareiškiškai pasielgė blogai. Kodėl? Todėl, kad veikia pirmas punktas: teisingumas veikia efektyviau už kerštą, jis nedaro skirtumo tarp žmonių.
· Trečias punktas. Teisėjai nebijo žmonių. Žmonės nebijo teisėjų. Niekas į nieką nešaudo.
Štai tuomet gali paaiškėti, kad mes visi - viena bendruomenė. Ir teisėjai, ir siuvėjai, ir visi kiti. Ir netgi pedofilai, ir netgi žmogžudžiai – ne geriausia, bet vis dėlto mūsų bendruomenės dalis. Ir jei mes - žmonės, tai ir jie - žmonės.
