aA
Prasidėjusiame II-ajame (1500-1503) kare tarp Lietuvos ir Maskvos DK, 1500 maskvėnų atakuojama Lietuva prarado dalį savo rytinių teritorijų. Visuomenę sukrėtė vasarą lietuvių kariuomenės patirtas pralaimėjimas ties Vedroša, aiškėjo lenkų karinės pagalbos būtinybė kovose su Maskva.

Lenkijoje mirė karalius Jonas Albrechtas ir Lietuvos dk Aleksandrui Jogailaičiui atsivėrė kelias į sostą. Visi šie išorės ir vidaus veiksniai lėmė naujos sąjungos tarp Lietuvos DK ir Lenkijos sudarymą.

1501 10 03 Petrakavo seime buvo pasirašyta abiejų valstybių sutartis. Joje, pasinaudojus sudėtinga Lietuvos situacija, įtvirtinti Lietuvos DK savarankiškumą ribojantys postulatai. Sutartis skelbė abi tautas esant vienu kūnu, dviejų valstybių sujungimą „į vieną nedalomą kūną“. Nustatyti bendri karaliaus rinkimai, numatant Lietuvos pusės vyskupų, vaivadų ir kaštelionų dalyvavimą šiame procese. Paskelbta apie „bendros tarybos“ valstybei valdyti sudarymą. Įsipareigojama teikti abipusę karinę pagalbą, įvedami vieno svorio ir vienos formos pinigai. Visos ankstesnės abiejų valstybių sutartys su kitomis šalimis paliekamos galioti tik tuo atveju, jei neprieštarauja šiai sutarčiai, įvedama pareigūnų ir seniūnų priesaikos būtinybė.

Galutine „kaina už Lenkijos karūną“ tapo 1501 10 23 Melnike Aleksandro Jogailaičio ir kartu su juo buvusių Lietuvos Ponų Tarybos atstovų patvirtintas sąjungos aktas, kurios pagrindas buvo Petrakavo sutarties tekstas. Istoriografijoje kartais ši sąjunga vadinama dvigubu Petrakavo-Melniko sąjungos pavadinimu. Dar kartą numatyti bendri Lenkijos ir Lietuvos DK valdovo rinkimai, bendras seimas ir bendri pinigai. Naujasis valdovas karūnacijos metu kartu turėjo patvirtinti Lenkijos Karalystės ir Lietuvos DK teises.

Lenkijos politikams pavyko sudaryti unitarinę valstybę deklaruojančią sutartį, ir tokia Petrakavo-Melniko sąjunga galėjo reikšti Lietuvos DK prijungimą prie Lenkijos. Tai buvo didelės panikos apimtos Lietuvos diduomenės nuolaida, nubraukianti XV a. antrosios pusės pasiekimus. Kita vertus, formuluotėse paliktos vietos interpretacijai, bei nuorodos, kad ši sąjunga įsigalios tik priėmus ją Lietuvos DK seimui, kurį sušaukti trukdė karas, o gavęs karūną, Aleksandras mažai tuo rūpinosi, apsaugojo Lietuvos valstybingumą. Lietuvos pusė gavo realią karinę lenkų pagalbą (Oršos mūšis), tačiau tik popieriuje liko nuostatos apie bendrą abiejų valstybių monetarinę, užsienio ir kt. politiką. Taigi praktikoje ši sąjunga liko personaline, dvi valstybes vieno valdovo asmeniu apjungiančia sąjunga.

Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.

© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija

Lietuvos istorijos institutas