– Papasakokite, kaip atsitiko, kad Jūs prieš daugelį metų nuėjote budistų vienuolės keliu.
– Dar mokiausi mokykloje, kai pradėjau ieškoti atsakymo į klausimą, kas iš tiesų vyksta aplinkui. Mokykloje mums buvo brukamas ateizmas, o už jos ribų mačiau religingus žmones, mane pačią vasaromis senelė kiekvieną sekmadienį vesdavosi į bažnyčią. Aš labai aiškiai mačiau, kad žmonės sako viena, daro kita, o galvoja trečia. Man labai svarbu buvo patirti, kur mano vieta.
– Ir tos paieškos Jus atvedė į budizmą?
– Iki susidūriau su budizmu aš jau buvau labai suartėjusi su Dievu. Man nekilo tikėjimo abejonių, nes žinojau, ką darau. Žinoma, aš galėjau rinktis įprastą kelią – šeima, vaikai, bet man svarbiausia buvo rasti tinkamiausią būdą padėti šiam pasauliui. Gyvenimas šeimoje reikalauja atsidavimo jai. Tai nėra blogas dalykas, tačiau, jei nori tarnauti žmonėms visą savo turimą laiką, vienuolystė tam tinka labiausiai.
– Vieni vienuoliai aktyviai dalyvauja visuomenės gyvenime, o kiti užsidaro tarp vienuolyno sienų ir visiškai išsižada ryšių su pasauliečiais. Iš šono į pastaruosius žiūrint labai nelengva rasti jų pagalbos žmonėms apraiškų. Pas mus gana įprasta galvoti, kad budistų vienuolynai, pirmiausia dėl meditacijoms teikiamos ypatingos reikšmės, priskirtini prie tų uždarųjų. O kaip yra iš tiesų?
– Toks klausimas iš tiesų gali kilti. Juk būna ir savaites, ir mėnesius trunkančių meditacijų. Kaip tuomet padedi kitiems? Žmonės vieni su kitais susiję ne vien materialiais saitais, ne vien per išorinius veiksmus. Pagaliau, jei kur pasaulyje vyksta tragedijos, tai mes visi negalime ten vykti ir gelbėti kenčiančius žmones. O net jei ir galėtum atsidurti nelaimės vietoje – turi pirmiausia suprasti save, kad galėtum padėti kitiems. Turi tobulinti save. Turi būti pasiruošęs. Dažnai mes niekuo negalime padėti sunkiems ligoniams. Tačiau kartais užtenka vien sėdėti šalia tokio ligonio, kad jam palengvėtų. Taip gali padėti ir malda vienuolyne. Gerumas gimdo gerumą, pyktis – pyktį.
– Vienuolyne tam ir ruošiamasi – skleisti gerumą?
– Taip. Niekas negimsta viską mokėdamas. Uždarame vienuolyne laikantis tam tikrų praktikų galima pasiruošti taip, kad iš jo išėjęs skleistum aplink save šviesą. Gyvenimo išmintį labai lengva prarasti skubančiame gyventi pasaulyje, o juk ją išlaikyti būtina. Todėl ir reikalingi tie uždari vienuolynai. Kad juose saugomos išminties pasisėmęs galėtum eiti ir daryti. Negali eiti turėdamas tik vieną koją. Negali gyventi be išsaugotos išminties.
– Grįžkime prie Jūsų istorijos. Dar gyvendama Vilniuje Jūs sutikote žmonių, atskleidusių jums budizmo mokymą?
– Kai vieną dieną pamačiau skelbimą, kad Vilniuje vyks korėjiečio Zen meistro paskaita, nuėjau į ją pirmiausia dėl to, kad labai norėjau iš arti pirmą kartą gyvenime pamatyti tikrą korėjietį. Visai ne dėl domėjimosi budizmu. Bet paskaitoje išgirdau meistro pasakojamą istoriją, kuri mane tarsi pažadino. Tai buvo istorija apie du keliaujančius vienuolius. Jie keliavo į vienuolyną, o pakeliui rado prie patvinusios upės stovinčią gražuolę merginą, negalinčią persikelti į kitą krantą. Vienas pakeleivių ėmė ir pernešė tą merginą per upę, nors vienuoliams vyrams griežtai draudžiama liesti moterį. Kitas vienuolis jiems tęsiant kelionę vis galvojo ir galvojo, kokia čia nuodėmė padaryta ir kas iš to gali būti, bet nedrįso savo bendrakeleivio paklausti, kodėl šis taip pasielgė. Išdrįso tik kai pagaliau pasiekė vienuolyno vartus. Ir tuomet jam moterį per upę pernešęs vienuolis atsakė: „Kas padaryta – jau seniai padaryta, o tu tą naštą vis dar neši.“ Aš supratau, kad eiti tikru keliu man trukdo praeitis, tai, ką reikėtų pamiršti. Kaip istorijoje su dešimt puodų ir penkiais dangčiais: kiek tuos dangčius bedėliotum nuo vieno puodo ant kito – jie neužvirs, kada reikia. Galima melsti Dievą, kad jis duotų dar bent vieną dangtį, bet galima atsisakyti penkių puodų, kad kituose valgis virtų. Aš supratau, kad visada yra kelias keistis į gerą pusę. Ir kad budizmas man tiesiog tinka eiti tuo keliu nebūdamas nei geresnis, nei blogesnis už kitus tikėjimus.
– Rytų kultūroje labai svarbus Mokytojo institutas... Ar ne savo Mokytojo ieškodama Jūs ir išvykote į Korėją?
– Tas mano pirmasis pamatytas korėjietis buvo Zen meistras Seung Sanas. Jis pirmasis iš meistrų paliko Korėją ir visame pasaulyje įsteigė daugiau kaip šimtą Zen centrų. Taip pat ir Vilniuje. Tačiau čia mokytojai tik retkarčiais apsilankydavo. Gilesnėms praktikoms reikėdavo vykti į Lenkiją. Man ilgainiui ėmė to nebepakakti. Aš norėjau visiškai atsiduoti mokymui, kitaip sakant – tapti vienuole. Taip aš ir išvykau į vienuolyną Korėjoje.
– Kada tai buvo?
– 1996 metais. O vienuole tapau po metų, nes prieš tai turėjau pasiruošti. Bet dar po pusmečio paskui savo Mokytoją moterį aš išvykau į Honkongą.
– Kaip pavyko prisitaikyti prie visiškai skirtingos Rytų kultūros, prie kitokios aplinkos? O gal žmogui, kuris gilinasi į tikėjimo dalykus, tai nėra svarbu?
– Kai pirmą kartą išlipau iš lėktuvo Honkonge, pamaniau, kad atsidūriau filme. Bet labai greitai tas filmas virto realybe. Iš tiesų didelių sunkumų nepatyriau.
– O Korėjoje? Juk Rytuose būtent šią šalį pamatėte pirmiausia.
– Taip pat viskas vyko gana sklandžiai. Aš net stebėjausi savimi, kad be gimtosios kalbos tik pusėtinai mokėdama kalbėti lenkiškai taip nesunkiai prisitaikiau. Tiesa, ten iš pat pradžių sutikau vienuolių iš Lenkijos. Jie man padėjo. Žinoma, klaidų dėl kultūros neišmanymo esu padariusi. Vienas pirmųjų Honkonge išmoktų kinų kalbos žodžių buvo „užteks“. Nes kinų vaišingumas begalinis ir kol nesugebėsi pasakyti to žodžio, tol jie tau ant stalo kraus patiekalą po patiekalo – persivalgymas neišvengiamas.
– Dabar Jūs laisvai kalbate kiniškai?
– Neturiu problemų. Vietiniai net stebisi, kad aš – atvykėlė.
– Jūs dabar jau mokote kitus?
– Na, aš nesu nei Zen meistrė, nei Mokytoja, aš pati dar mokausi. Zen centre Honkonge aš tiesiog kaip ir visi turiu savo pareigas, mokau meditacijos ar pratimų, atsakinėju į klausimus, bet nevadovauju gilesnėms praktikoms.
– Daugelis vienuolio gyvenimą įsivaizduoja monotonišką...
– Būtent monotonijos mes ir nepatiriame. Honkonge viskas keičiasi taip greitai, kad mes sunkiai galime ką nors iš anksto planuoti. Tarp kitko, viena lietuvė vienuolė iš Korėjos man yra sakiusi, kad jai jos uždarame vienuolyne monotonija padeda praktikuoti, o Honkonge tas nuolatinis judėjimas tai apsunkina. Monotonija nebūtinai blogas dalykas.
– Bet nepalankios sąlygos gal išmoko geriau kontroliuoti savo veiksmus, emocijas?
– Bet toks gyvenimas reikalauja daug pastangų. Dėl ko nors supykti taip pat reikia energijos, kaip kokio kuro. O kai pagalvoji, kad tas tavo pyktis nieko negali pakeisti, tai supranti, jog iš tiesų geriau stengtis savo jausmus valdyti.
– Ar Jūs dažnai apsilankote Lietuvoje?
– Ne, ne dažnai.
– Taip klausiu dėl to, kad paminėjote pyktį. Dabar ne vienas pastebi, kad Lietuvoje labai daug pykčio. Ką apie tai galėtų pasakyti budistas, jei jam tai rūpėtų?
– Lengviausia būtų patarti žmonėms praktikuoti meditacijas. Tai veikia. Yra patikrinta. Amerikoje yra taikytos masinės meditacijos ir jos sumažino įtampą.
– O gal galima tą toli gražu ne visiems mūsų kultūroje suprantamą ir įveikiamą meditacijos meną paaiškinti prieinamai? Pavyzdžiui, siūlant žmonėms atsisakyti nebūtinų dalykų? Nebūtinų daiktų, nereikalingų aistrų, nesureikšminti nereikšmingų dalykų...
– Tiksliau būtų siūlyti pažinti save.
– Bet kaip pažinti save, jei per apnašas to manęs nebeįžiūriu net aš pats?
– Reikia sustoti, kad išgirstum savo širdies plakimą.
– Tai viena iš taisyklių? Ar jų, visiems suprantamų, yra ir daugiau?
– Reikia stengtis suprasti, ką darai. O ką darai, reikia daryti visiškai atsidavus. Net plaunant nešvarią lėkštę. Kad ji tikrai būtų švari, kad į ją įdėjus valgio jis nesugestų. Ir kad savęs neapgaudinėtum. Taip tu patirsi mažytį kasdienos nušvitimą. Ir bent trumpam atsikratysi pykčio. Ir suprasi, kas tu esi iš tiesų.
– Vienoje labai populiarioje grupės „Antis“ dainoje yra žodžiai „gyvenk kaip galima švariau”. Ta švaros sąvoka, atrodo, nepaprastai mums visiems svarbi. Pirmiausia – proto, minčių švaros... Ar būtum valstietis, ar ministras.
– Į pilną stiklinę daugiau vandens nebeįpilsi. Taip ir su mūsų protu – jeigu jame daug šiukšlių, kaip tavo galvoje rasis vietos supratimui, kas esi? Visi tai žino...
– Žino, bet tuo keliu neina...
– Yra mūsų įpročiai. Jie – kaip kavos nuosėdos neplautame puodelyje. Kaip iš tokio puodelio atsigerti tyro vandens, pajusti jo skonį?
– O jei tos nuosėdos kasdien į mus eina iš televizoriaus, jei žmonės tuo net džiaugiasi ir nieko kito nebenori? Jokio tikro skonio? Kaip jiems pasakyti?
– Dėl to mes ir praktikuojame, pradedame nuo savęs. Visiems to reikėtų. Aš negaliu už kitą pavalgyti. Negalime smerkti gydytojo, jei ligonis negeria vaistų. O kam ligoniui gerti vaistus, jei jis nenori išgyti? Dabar žmonėms trūksta tikslo, dėl ko jie gyvena, kur nori eiti. Neužtenka vien galvoti apie pinigus, kaip dabar yra.
– Bet pirmiausia žmonės patys savęs turi klausti tų dalykų?
– Žinoma. Jeigu tu rimtai savęs paklausi, kas esi, net jei ir nerasi atsakymo, tu jau įgysi pažinimo patirties. Tu suvoksi, ką darai. Ir tuomet tai, ką tu darai, įgis visiškai kitą skonį.
„Atgimime” skaitykite:
VSD – ant diskusijų stalo
Povilo Malakausko dienos, atrodo, jau suskaičiuotos, bet kol kas nesutariama, ką reikėtų daryti, kad ir politikams, ir saugumiečiams atvėstų noras bendrininkauti. Nesutariama greičiausiai todėl, kad toks VSD niekam nereikalingas.
Gerovės valstybės nebus, kol jos sieksime kiekvienas sau
Stanislovo Kairio pokalbis su Sociologe, socialinių mokslų daktare Jolanta Aidukaite apie visuomenės solidarumo svarbą.
Priežiūra ar įmonių žlugdymas
Kurjeriams už netinkamai pristatytą paštą svarstoma numatyti milžiniškas baudas. Privatūs lietuviško kapitalo pašto ir pasiuntinių paslaugų tiekėjai įtaria, kad, keičiant Pašto įstatymą ir rengiant akcinę bendrovę „Lietuvos paštas” privatizavimui 2013-aisiais, juos siekiama išstumti iš rinkos.
Ar aš tau, sese, nesakiau
Vyrų atlyginimas apie 20 proc. viršija moterų atlyginimą, rodo Statistikos departamento duomenys. Kodėl moterys dirba daug, gauna mažai, o ginti savo teisių neskuba, aiškinasi Rasa Navickaitė.
Pasiruošti, dėmesio... verslas!
Visame pasaulyje sportas kelia aistras gerbėjams ir... verslui. Europos krepšinio čempionatui atėjus apie sporto komerciją rašo Renata Skardžiūtė.
Rusijos „parako statinė“
Penkeri metai po Beslano, Rusijos Šiaurės Kaukazas vėl „priminė” apie save. Pastarojo meto kruvinų išpuolių grandinė – regiono „gyvenimo būdas”, Rusijos politikos klaidų padarinys ar sąmoningai projektuojamas nestabilumas?
Naujos teatrinio sezono mados – jaunieji
Pagrindinės tendencijos mūsų teatruose jau ryškėja. Į teatrą ateina nauja teatro kūrėjų karta.
