aA
Būrys moterų, pasivadinusių Saulės grupe, neša šviesą Panevėžio daugiabučiuose negalios ar silpnos sveikatos įkalintiems seneliams. Savas šeimas ir darbus turinčios moterys atranda laiko rūpintis visai svetimais žmonėmis. Tais, kuriems trūksta ne tik pagalbos buityje, bet ir dvasinio bendravimo.
Gyvenimo rudenį sutinka su savanorėmis
© DELFI (A.Sarcevičiaus nuotr.)

Panevėžyje savanoriška veikla užsiimančių žmonių grupė susidarė sekdama Kauno „Carito“ pavyzdžiu ir skatinama katedros klebono. Mintimi suburti galinčiuosius padėti seneliams „Carito“ Panevėžio skyriaus darbuotoja Danguolė Vaitekūnienė užsidegė pernai.

Kad organizuojami slaugos ir sielovados kursai, buvo parašyta krikščioniškoje spaudoje, paskelbta per pamaldas ir Marijos radiją. „Caritas“ kvietė žmones jau žinodamas, kad padėti bus kam – mat ir į labdaros organizaciją, ir į kleboniją kreipdavosi senukai, tikėdamiesi paramos ir dėmesio.

Kursus padėjo organizuoti Panevėžio kolegija. Į juos užsirašė daugiau kaip trisdešimt panevėžiečių – nemažai jų, slaugančių savo artimąjį, patraukė galimybė išmokti profesionalesnės slaugos.

Danguolė prisimena, kad kai kurie užsirašiusieji į kursus tikėjosi galėsiantys daugiau – suleisti vaistus ir atlikti kitas medicinines procedūras. Tačiau klausytojai gavo išsamesnių žinių, kaip ligonius, senus žmones palaikyti dvasiškai.

Pasitiki Bažnyčia ir „Caritu“

Penki kursus išklausę parapijiečiai slaugo savus. Tarp jų yra ir vienas vyras – jis namuose prižiūri sunkiai sergančią žmoną. Dvi kursus baigusios moksleivės paliko Panevėžį ir išvyko studijuoti į kitus miestus, viena moteris išsikėlė gyventi kitur.

Su seneliais ir ligoniais liko dirbti dvidešimt penkios savanorės. Jos pareigingai lanko dar per praktiką paskirtuosius.

„Greitai susigyvenome, nesinori nieko keisti. Globotinis tik meldžiasi, kad mano dukra pasveiktų ir aš jo neapleisčiau“, – sako Zita Kazlauskienė, Saulės grupės narė.

Ji aštuoniasdešimt penkerių metų jubiliejų rugpjūtį švęsiantį senelį lankyti važiuoja iš kaimo. Dvidešimt penkių kilometrų kelionę nuo Birželių jai padeda įveikti vyras. Jis pritaria tokiai veiklai.

Z.Kazlauskienė pasiryžo imtis šio darbo, nes tiki, kad privalo: „Esu antros grupės invalidė, žinau, kas yra skausmas. Nei mamos, nei tėčio man neteks nukaršinti, o gyvenimui reikia atiduoti, kas priklauso. Man ta pareiga nesunki – mes vienas kitu pasitikime, tad jokių problemų nekyla.“

Savanorių vadovė D.Vaitekūnienė džiaugiasi, kad nė karto per šiuos metus neiškilo jokių nesusipratimų, slaugytojomis nesiskundė nė viena šeima. Pasak jos, daug pasitikėjimo prideda organizacijos vardas, sąsaja su Bažnyčia.

Yra tokių, kurie namo nenori įsileisti socialinių darbuotojų, o „Carito“ savanorėmis pasitiki. Saulės grupės narės lankosi ir ten, kur užsuka socialiniai darbuotojai – seniems žmonėms dėmesio nebūna per daug.

Į senelių namus nenori

„Dukterį turiu, ji Dembavoj gyvena, kada ateina, kada neateina. Kaimynai visi jauni, visi ponai, niekas pas mane neužsuka. Draugai visi išmirę, kartais visą savaitę nė vieno žmogaus nematau, galima ir kalbėti užmiršti“, – guodžiasi sunkiai girdintis ir tik vaikštynės su ratukais padedamas galintis eiti Viktaras Konderauskas.

Jis džiaugiasi, kad Zita, lankanti jį kartą per savaitę, skalbia, tvarko ir apiperka, nes pats su šiomis užduotimis nebesusidorotų. 2004-aisiais, mirus žmonai, V.Konderauskas dar jautėsi stiprus, netgi galvojo kitos moters ieškoti, tačiau įkopus į devintą dešimtį vis labiau silpsta širdis.

„Jei ne ji, būtų blogai, be jos aš būčiau pražuvęs“, – dėkoja savo slaugei vyriškis. Jis užsimena, kad bute jau antrą kartą trūksta žarna, vanduo užlieja kaimynus. Šie pyksta, su buitimi nebesusitvarkantį V.Konderauską nori iškraustyti į senelių namus.

„Nesikelsiu, turiu pabaigt gyvenimą savo namuose. Buvau ir ligoninėse, ir sanatorijose: vienas rūko, kitas be perstojo kalba, trečias kliūna. Tarp visų nėra ramybės“, – prieš gyvenimą kolektyve nusiteikęs panevėžietis. Tačiau ne visi tokie – neseniai dvi Saulės grupės globotinės persikėlė į Šv. Juozapo senelių ir neįgaliųjų globos namus.

Dvi laisvos savanorės galės padėti žmonėms, kurie užsiima nuolatine slauga. Nuolat prie ligonio prikaustyti artimieji taip pat turi reikalų, nori bent kiek atsipūsti – tada į pagalbą skuba Saulės grupės narės.

Laiką skiria pašnekesiams

„Į „Caritą“ ateina žmonės, prašo slaugytojų, kurios galėtų dirbti aštuonias valandas per dieną. Bet mes taip tokių neturime, patariame kreiptis į Socialinės paramos skyrių“, – pasakoja savanorių vadovė D.Vaitekūnienė.

„Caritas“ savanorės lanko senelius vieną ar dukart per savaitę, praleidžia su jais dvi, keturias valandas. Taip pat ateina ir žmonių, norinčių slaugyti senelius, ieškančių mokamo darbo. Juos Danguolė gali nusiųsti pas ligonius, tačiau iš karto perspėja, kad už juos nei „Caritas“, nei Bažnyčia neatsako.

Stomatologijos poliklinikoje dirbanti Saulės grupės narė Vanda Živelienė dėl pareigų kas savaitę pas senukus lankytis negali, tad jai skyrė tokius, kurie ypatingos priežiūros nereikalauja.

„Prižiūriu šeimą – du bevaikius senukus. Moteris serga, vyras taip pat turi sveikatos problemų. Buities darbams jie valandai kitai pasisamdo darbuotoją, o man dykai darbų neleidžia dirbti“, – paaiškino V.Živelienė.

Apsilankiusi pas Petrą ir Vandą Jasiūnus ji daugiausia laiko praleidžia pašnekesiams. Pasak savanorės, seni žmonės labai nori bendrauti, dalytis prisiminimais. Jai tie pokalbiai irgi naudingi – bendraudama su bajorų kilmės senais panevėžiečiais, prisimena istoriją.

Pasak savanorės, aštuoniasdešimtmetės ir septyniasdešimt trejų Jasiūnų pora stebina švara ir išskirtiniu tvarkingumu, tačiau karą išgyvenę žmonės linkę kaupti daiktus ir saugoti susikurtą materialinę gerovę.

Petras Jasiūnas sako su savanorių misija susipažinęs per spaudą ir nusprendęs kreiptis į Danguolę, savanorių organizatorę. Bet vyras tikina, kad vieno savanorės Vandos apsilankymo per mėnesį pakanka: „Mes su žmona dviese gyvenam, fizinių darbų daug nėra, draugai užeina, tai ir dvasinio peno užtenka“.

'Sekundė“