Nenuostabu, nes sutaupyti reikia daug ir sprendimai tampa labai skausmingi. Tarptautinio valiutos fondo misija negailestingai išpranašavo Lietuvos ekonomikos smukimą šiemet dar 16 proc. BVP procentų (finansų ministerija žada 18), o sutaupyti valstybei, siekiant stabilizuoti finansus, teks dar 7 proc. BVP. Naujoji finansų ministrė Ingrida Šimonytė prognozuoja, jog pusmečio biudžeto pajamos nebus surinktos, taigi išlaidų mažinimo pabaigos nematyti. Kokių dar priemonių teks griebtis siekiant subalansuoti biudžetą? Gal progresinių mokesčių?
Ministrė I. Šimonytė teigia: „Galvojame […] apmokestinti prabangesnį nekilnojamąjį turtą. Manome, kad tai būtų toks mokestis, kuris užtikrintų daugiau socialinio teisingumo. Tuo tarpu progresiniai mokesčiai šiuo metu sukurtų tik tokio teisingumo iliuziją“ (DELFI 2009-07-14). Vadinasi, Vyriausybės nuomonė dėl progresinių mokesčių skeptiška, tačiau idėja egzistuoja ir jos atsisakymas reikalauja pagrįstos motyvacijos.
Jau pusę metų ši idėja lyg vaiduoklis sklando po girgždantį Lietuvos finansinį laivą. Idėja ne vienos partijos kelta per eilę rinkiminių kampanijų, bet ligi šiol nerealizuota. Idėja tiek „nutampyta“, kad spėjo apaugti ne tik argumentais, bet ir daugeliu mitų. Mitų, kuriuos šiame finansinės krizės laikotarpyje (kur viskas įmanoma (net progresinių mokesčių įvedimas) jaučiu pareigą jei ne paneigti, tai bent išvilkti į dienos šviesą.
Mitas apie karčią kitų šalių patirtį
Sakoma, kad progresiniai mokesčiai tai atgyvena, kurios demokratijos ilgiau pavalgiusios šalys kratosi lyg nebemadingos skrybėlaitės. Žinant lietuvišką baimę išsiskirti mitas darosi pavojingas. Kaip yra iš tikrųjų? Daugelyje Europos šalių, tiek turinčių ilgametes liberalizmo-konservatizmo tradicijas, tiek skandinaviškai socialistiškose, nepaisant vis atsinaujinančių diskusijų, šiandien progresinis mokesčių tarifas egzistuoja. Šio tarifo variacijų yra labai įvairių.
Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifai nuo pajamų dydžio diskretiškai priklauso Austrijoje, Belgijoje, Slovėnijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Airijoje, Italijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Portugalijoje, Nyderlanduose, Suomijoje ir Danijoje. Tarifo laiptelių skaičius ir „aukštis“ varijuoja labai įvairiai, nuo dviejų laiptelių pavyzdžiui Vengrijoje – 18 proc. ir 36 proc. bei Airijoje – 20 proc. ir 41 proc., iki penkių laiptelių Italijoje – 23 proc., 27 proc., 38 proc., 41 proc. ir 43proc. ar net septynių mokesčio laiptelių Portugalijoje –10,5 proc., 13 proc., 23,5proc., 34 proc., 36,5 proc., 40 proc. ir 42 proc.
Vieningą GPM tarifą turi mūsų Baltijos kaimynės Estija (21 proc.), ir Latvija (25 proc.). Progresinių mokesčių 2004 m. atsisakė Slovakija, įsivedusi vieningą 19 proc. tarifą, 2005 m. – Rumunija (16 proc.), 2008 m. - Čekija (15 proc.), Bulgarija, 2008 m. įsivedusi 10 proc. tarifą, bei Islandija, 2007 m. įsivedusi 35,7 proc. tarifą. Diskusijos vyksta Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje, Italijoje, tačiau neprieinama iki konkrečių žingsnių.
Daugelyje šalių pajamų mokesčio sistema yra labai sudėtinga ne vien dėl progresinio mokesčio tarifo, bet ir dėl skirtingo neapmokestinamojo minimumo, tarifų priklausomybės nuo amžiaus ir regiono bei kitų variacijų. Todėl teiginiai, kad progresinis GPM yra sudėtingo bei anachronistinio dviračio išradinėjimas – tikrai nesiremia vakarų Europos šalių pavyzdžiais. Lyginant Europos šalių mokestines sistemas matosi, kad progresinio tarifo atsisakyta labiau post-sovietinėse, atsiliekančiose šalyse ir tose, kurias šiandien finansinė krizė labiausiai paveikė. Kita vertus, ilgametes demokratines tradicijas turinčiose ir aukštu pragyvenimo lygiu pasižyminčiose šalyse GPM tarifas kaip tik progresinis. Kyla klausimas: į ką mes lygiuojamės?
Mitas apie prarastą motyvaciją dirbti
Pacituosiu laisvosios rinkos instituto Prezidentę Rūtą Vainienę: „Žmonės pradeda mažiau norėti dirbti ir atsiranda riba, kai šie nebesiima naujo papildomo darbo, nes pajamos po mokesčių tampa per mažos“. (Progresiniai mokesčiai ir auksinė žuvelė. DELFI 2009-04-14). Priklausomai nuo progresinio tarifo laiptelių tolydumo (kuo daugiau laiptelių – tuo mažiau iškraipymų) galima pasiekti minimalų “nenoro dirbti” efektą.
Pavyzdžiui, Portugalijoje yra net septyni tarifo laipteliai. Jei buhalterinės sistemos ir inertiška praktika leistų, kodėl gi neįmanomas visiškai tolydinis progresinis tarifas? Ne keli laipteliai, o pavyzdžiui logistinė funkcija, kuri leistų beveik nulinį tarifą taikyti mažai uždirbantiems, vėliau tarifas kiltų, o pasiekus didelių atlyginimų sritį funkcija “įsisotintų” t.y. neleistų mokesčio tarifui užaugti iki 100 proc. išvengiant kurioziškos situacijos, kai uždirbantis labai daug “į rankas” negautų nei lito. Nuogąstavimai, kad padidinus mokesčius daug uždirbantiems aukštiems valdininkams ar įmonių vadovams pastarieji nebedirbs ir pabėgs yra nepagrįsti, nes siaučiant finansinei krizei darbuotojų savanoriška migracija apskritai objektyviai mažėja.
Mitas dėl investuotojų atbaidymo
Pažvelgus į daugelio Europos šalių įstatymus, reglamentuojančius mokestinę sistemą, nelieka pagrindo įtarti, jog progresinė mokesčių sistema taptų šių šalių investuotojams atbaidančiu faktoriumi. Savaime suprantama, kad pigi darbo jėga ir maži mokesčiai - investicijoms patrauklus derinys, tačiau integravęsi į Europos Sąjungą nebegalime tikėtis šioje rinkoje sukonkuruosią tik tuo. Apskritai pasaulį krečiant finansų krizei tikėtis investicijų į nuosmukį išgyvenantį Baltijos regioną labai jau optimistiška, o valdžios galimybės skatinti valstybės, kurios pusę BVP sudaro eksportas, ekonomiką, traukiantis eksporto rinkoms – labai rezervuotos. Šiandien verslo skatinimas pagrinde gali remtis tik ES paramos lėšomis, nes savų pinigų valstybė tiesiog neturi.
Mitas apie pažeidžiamas turtingųjų teises
Čia susiduriame su sena kaip pasaulis filosofine takoskyra tarp liberalaus ir krikščioniško požiūrio. Dar viduramžiais fiskalinės drausmės filosofija buvo nesvetima Šv. Pranciškui Asyžiečiui, kuris savo gyvenimu įrodė, kad turėti ir gauti nėra esminis asmenybės teisėtas lūkestis šiame pasaulyje. Juk turtingojo interesai ir teisėti lūkesčiai nebus pažeisti, net jam dėl progresinių mokesčių praradus dalį pajamų „į rankas“, kai sumokėdamas daugiau mokesčių visiškai teisėtai galės jaustis labiau prisidedantis prie valstybės kūrimo. Gal taip bus patenkintas materialistinis troškimas daugiau turėti, galėti, įtakoti? „Gauti ir atiduoti“ galėtų būti ultramoderni vartojimo filosofija, kuri valstybės sunkmečiu labai pasitarnautų balansuojant biudžetą. Juk šiandien klesti bereikalingo vartojimo, persivalgymo, puikavimosi prabangiais daiktais kultūra... Daug prasmingesnė tradicija būtų puikuotis sumokamų mokesčių dydžiu.
Labai keistai atrodo jau minėtos R. Vainienės tame pačiame straipsnyje išdėstytas argumentas: „Petro lito negalima lyginti su Jono litu [...]. Milijonierius, kuriam užbaigti gamyklą trūksta vieno lito jį gali vertinti labiau, nei skurdžius, kuriam vieno lito trūksta apmokėti šildymo sąskaitą“. Šis argumentas juk tėra išvirkščia logika, netelpanti į jokį protingumo kriterijų. Akivaizdu, kad milijonieriui tą litą bet kas nesunkiai paskolins matydami prognozuojamą pelną, o bėdžius įklimpęs į skolas už butą (kad ir nedideles absoliučia verte) gali prarasti būstą ir pastatyti savo visą šeimą į akistatą su gyvenimo tragedija. Jei nebūtų galima lyginti skirtingiems žmonėms priklausančių litų vertės, tai pasaulyje nebūtų tokių reiškinių kaip išmalda ar labdara. Valstybėse nebūtų tokių reiškinių kaip socialinės išmokos, lengvatos ir apskritai pati valstybės, kaip tam tikrų socialinių garantijų visumos sąvoka gerokai sušlubuotų.
Mitas dėl nedidelio pajamų prieaugio
Motyvas atmesti progresinių mokesčių idėją dėl nedidelio efekto biudžeto pildyme - skaičiuoti mokančiam žmogui neatrodo rimtas. Juk tiek socialinio teisingumo, tiek papildomų lėšų į biudžetą efektai priklauso nuo konkrečių koeficientų. Galima tarifų laiptelius parinkti taip, kad mažai uždirbantys liks visiškai apsaugoti, o biudžetas pilnės tik turtingųjų sąskaita ir pilnės tiek, kiek aukštai užkelsime koeficientus. Kita vertus šiuos koeficientus būtina labai tiksliai paskaičiuoti. Jau vien dėl to, kad bet kuri ekonominė erdvė labai jautri mokesčių tarifų pokyčiams. Lietuvoje ir šiuo metu yra progresyvumo elementas dėl neapmokestinamojo minimumo taikymo ir dangus negriūva... Įvedus progresinius mokesčius neapmokestinamojo minimumo efektą galima būtų perkelti į patį mokesčio tarifą (pavyzdžiui 0proc. iki tam tikros pajamų sumos) taigi mokesčių sistema nepasidarytų daug sudėtingesnė.
Tačiau atskiros iniciatyvos LR Seime siūlančios įvairius progresinių mokesčių variantus visų pirma turėtų būti apibendrintos Vyriausybėje, nepaliekant vietos atsitiktiniams sprendimams ir tuštiems ginčams dėl laiptelių aukščio, neturint lyginamosios analizės, kiek pajamų atneštų kiekvienas konkretus laiptelių rinkinys. Pasiūlydama Lietuvai (ir biudžetui) naudingą progresinių mokesčių variantą, Vyriausybė nušautų du zuikius: papildomas pajamas ir teigiamą didesnės (socialiai jautriausios) visuomenės dalies požiūrį.
