Istorijos puslapiai negailestingai suspaudžia gyvenimą, todėl tikriausiai juose neužteks vietos net porai sakinių apie tai, kad pirmojoje kadencijoje V.Adamkus savo moraliniu autoritetu nuvertė premjerą Gediminą Vagnorių, o antrojoje per ilgai kentė Gediminą Kirkilą. Gali būti, kad į istoriją išvis bus įrašyta tik viena eilutė: prezidento V.Adamkaus laikais Lietuva tapo saugiausia ir turtingiausia – įstojo į NATO ir Europos Sąjungą (ES).
Nesutikčiau, kad pirmoji V.Adamkaus kadencija – daug geresnė už antrąją. Taip tik visada atrodo, žvelgiant į praeitį. Per antrąją kadenciją Lietuva ES buvo labai ryški: mūsų prezidentą ES viršūnės pasirinko derybininku, kai atrodė, visi susipyks dėl Lisabonos sutarties; mūsų prezidentui Europos žiniasklaida 2007-aisiais davė metų politiko titulą.
Lietuva inicijavo bendrą ES energetikos politiką ir Baltijos elektros jungčių planą. Mes tapome ir pagrindiniai ES Rytų kaimynystės politikos vykdytojai. Juk smagu, kad ukrainiečiai ir gruzinai lietuvius geriausiais draugais vadina. O prieš vykdamas vizito į Rusiją, Amerikos prezidentas Barakas Obama paskambino V.Adamkui paklausti jo nuomonės apie Gruziją. Ar begali būti geresnis mūsų šalies įvertinimas?
D.Grybauskaitės pažadai subalansuoti užsienio politiką ir atkurti pusiausvyrą – kol kas visiškai tušti žodžiai. Neaišku, kur mes čia griuvinėjom, pusiausvyrą praradę. Galbūt turima galvoje, kad per daug užsispyrę priešinomės ES derybų su Rusija pradžiai ar patarėme NATO neatšildyti santykių su Rusija, kol ji neįvykdys savo pačios įsipareigojimų gerbti Gruzijos teritorinį vientisumą.
Jeigu pusiausvyra suprantama kaip tylus pritarimas Europos galingiesiems, tada blogai – niekas ne tik neskambins Lietuvos prezidentei klausti jos nuomonės, Europos žiniasklaida ne tik jokių titulų neskirs, bet net užmirš jos pavardę ir Lietuvos vardą.
Klaida būtų tikėtis, kad savo „pusiausvyra“ laimėsime kokių nors materialių gėrybių. Užsienio politika veiksminga tada, kai orientuota į ilgalaikius nacionalinio saugumo tikslus. Čia labai taiklus V.Adamkaus priesakas: kad užsienio politika nesikaitaliotų pagal dujų kainas.
Dėl vidaus politikos turėčiau priekaištų V.Adamkui. Bet ne tų, kuriuos visi prikaišioja.
„Leo LT“ jis palaimino dėl tų pačių priežasčių kaip ir „Mažeikių naftos“ pardavimą „Williamsui“ – dėl Lietuvos energetinio saugumo. 1999-aisiais tikėjo, kad Amerikos investicija padės atsilaikyti prieš Rusijos užvaldymą ir net įstoti į NATO, dabar V.Adamkus įsitikinęs, kad Lietuvai kuo greičiau reikia naujos atominės elektrinės.
Abu tie sandoriai panašūs ir dėl visuomenės triukšmo, ir dėl to, kad silpna Lietuvos politika neatsilaiko prieš stiprų verslo spaudimą. Skirtumas tik toks, kad prieš dešimtmetį rizika pasiteisino, o dabar, panašu, – ne. Nemanau, kad dėl to reikėtų priekaištauti prezidentui.
Man nepatikdavo, kad beveik visuose metiniuose pranešimuose V.Adamkus pranešdavo vis apie naują krizę: buvo politikos krizė, paskui – tapatybės, ir galiausiai – moralės. Mes, aišku, nemokėjome ramiai augti, tik tų krizių trypiami vis labiau smegome į menkavertiškumo kompleksą.
O blogiausia buvo tai, kad V.Adamkus nekentė partijų. „Partiniai interesai“ jo lūpose skambėdavo kaip keiksmažodis, nors tų interesų derinimas ir yra demokratinės politikos pagrindas. Keista, Amerikos demokratijoje augęs mūsų prezidentas nesuprato, kad neįmanoma vienu sykiu sukurti sterilios „naujos politikos“, reikia ją auginti, puoselėti kasdien iš tų pačių silpnų, besipykstančių, besiskaldančių partijų.
V.Adamkus pats prisipažįsta, kad nebuvo geri jo santykiai su Seimu. Po dabartinių Seimo rinkimų jis net nepasikvietė frakcijų seniūnų. Aną kadenciją nepriėmė besiveržiančio pasitarti Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto. Jei prezidentas su Seimu būtų nuolat ir glaudžiai bendravęs, Valstybės saugumo departamento tyrimas nebūtų virtęs skandalu ir nebūtų reikėję santykių dėl Aukščiausiojo Teismo pirmininko atleidimo aiškintis Konstituciniame Teisme.
Palikta ir baisesnių pasekmių: tautai sukurtas įspūdis, kad Seimas ir jį sudarančios partijos yra absoliutus blogis. Dauguma dabar tikisi, kad protingoji ekonomistė D.Grybauskaitė sukurs stebuklingą planą ir lieps politikams jį vykdyti – be skausmo išvesti valstybę iš krizės. Ji pati susikūrė įsakmios kritikės įvaizdį dar nuo tada, kai pliekė G.Kirkilą. O dabar nuskambėjo visiškai priešingas sakinys: „Nuo valdžios kritikos iki valstybės griovimo gali būti tik vienas žingsnis“. Išvada tik viena: mes kol kas visai nepažįstame savo prezidentės.
