Tiesa ta, kad be J.Calvino nebūtų ir šiuolaikinio kapitalizmo. Kalvinistines valstybes galima vadinti to ūkio vystymosi, kuris galiausiai apėmė ir liuteroniškuosius bei katalikiškuosius Vakarus, pionierėmis. Dauguma geriausių bankininkų ir drąsiausių verslininkų buvo kalvinistai, o Heidelbergo, Leideno, Harvardo ir Jeilio universitetai tapo kalvinizmo tvirtovėmis. Todėl J.Calvinas - vienas didžiausių pasaulio intelektualų - nėra praradęs savo reikšmės iš šiandien.
Šiek tiek istorijos
Lozanos galvoms pakvietus miestiečius dalyvauti viešame dispute, susirinko pusė miesto gyventojų. Jiems labiausiai rūpėjo, ar valdžia įteisins reformaciją, kas bus nuspręsta dėl katalikybės? Abiejų konfesijų dvasininkams buvo pateikta dešimt tezių, kurias jie turėjo aptarti girdint susirinkusiems miestiečiams, kad šie galėtų susidaryti savo nuomonę.
Vos prieš kelerius metus Lozanos sritį buvo užkariavęs Bernas, neseniai priėmęs protestantizmą ir spaudęs naujuosius pavaldinius atsiversti. Kadangi Lozanoje kalbėta prancūziškai, Bernas negalėjo pasiųsti į regioną savo kovingųjų dvasininkų, todėl kreipėsi į jau reformuotą Ženevą, o ši ir pasiūlė geriausius žmones. Protestantams atvykus į Lozaną svariausias katalikų kunigų mestas kaltinimas buvo, kad jie niekina Bažnyčios tėvus: "Jūs, eretikai, neturite jokio autoriteto tikėjimo klausimais." Pamaldžiai publikai, pratusiai Bažnyčios įkūrėjų vardus tarti su šventa pagarba, tai pasirodė siaubinga. Vienas Ženevos pasiuntinys pasipiktinęs pašoko: "Mes, protestantai, garbiname Bažnyčios tėvus dar labiau už
katalikus, mes net skaitėme jų raštus", ir ėmė šiuos cituoti. Katalikų kunigai priblokšti nutilo. Taip Lozanoje nugalėjo reformacija.
Tarp Ženevos pasiuntinių buvo ir 27 metų J.Calvinas. Grįžęs į Ženevą jis buvo paskirtas Šv. Petro bažnyčios pastoriumi.
Liuterio vaikai
Ženevoje J.Calvinas pradėjo savo, kaip reformacijos skelbėjo, karjerą ir tapo įtakingiausiu naujosios kartos reformatoriumi po Martino Lutherio, sukėlusio 1517 metais didžiausią Bažnyčios istorijoje revoliuciją, kuri labiausiai pakeitė Europą. Religingam intelektualui J.Calvinui pavyko pasiekti tai, ką vėliau padarė ir Jeanas-Jacques'as Rousseau, ir Karlas Marxas, - sukurti naujos krypties mąstymą. Pasaulis vadovavosi tuo mąstymu šimtmečius, jis tapo šiuolaikiškumo ir vakarietiškumo sinonimu.
J.Calvinas teigė, jog visų svarbiausia - asmens laisvė, kad noras turėti pinigų, investavimas, taupymas ir sunkus darbas yra dorybės. Be šių radikalių J.Calvino pažiūrų šiandien būtume skurdesni ir ne tokie laisvi, tačiau galbūt laimingesni.
Cauvinas virto Calvinu
J.Calvino tėvas buvo gerbiamas žmogus Pikardijos mieste Nuajone. Jis, kilęs iš upeivių, sugebėjo tapti generaliniu vyskupijos prokuratoriumi, tam tikros rūšies advokatu. Tėvo pajamos leido sūnui siekti išsilavinimo. Šeima turėjo Cauvinų pavardę, Calvinu reformatorius pasivadino vėliau. Būdamas keturiolikos metų jis ėmė studijuoti Paryžiaus universitete, vienoje geriausių krikščionių mokyklų. Paryžiaus teologai sprendė, kas yra katalikas ir kur prasideda erezija. Tie, kurie per daug laisvai interpretavo Šventąjį Raštą, būdavo deginami ant laužo kartu su savo knygomis.
Teologu ketinęs tapti J.Calvinas pasinėrė į filologiją, tačiau spaudžiamas tėvo pasuko prie teisės. Paryžiuje jis susidomėjo ir M.Lutherio mokslu. "Nustebintas jo naujovių iš pradžių nenorėjau tam pritarti ir, pripažįstu, drąsiai priešinausi", - vėliau rašė J.Calvinas.
Rašytojo talentas
Paryžiaus universitete vyko dvasinis pilietinis karas, kuriame geresniais santykiais su karaliumi galėję girtis katalikai turėjo viršenybę. M.Lutheriui pritariantis rektorius buvo atleistas ir ištremtas į Bazelį, reformaciją palaikantį miestą.
Artimai su liuteronais susijęs J.Calvinas pajuto grėsmę ir 1534 metais paliko tėvynę. Jis nukeliavo iki Ženevos, kur jau buvo įsitvirtinę protestantai. Ten ir liko iki pat mirties. Tuo metu J.Calvinas jau buvo pagarsėjęs niekinamais Senekos tekstų komentarais. Jis rašė protingai ir labai suprantamai, todėl netrukus tapo populiarus. O štai M.Lutherio sekėjai rašė tokia sudėtinga lotynų ir vokiečių kalba, kad liuteronybė nepaplito už Vokietijos ribų.
Nors tada, kai J.Calvinas vadovavo Ženevos bažnyčiai, buvo nuteistas ir sudegintas tik vienas eretikas, sklido gandai, jog jis skleidė savo mokslą ypač netolerantiškais ir kraugeriškais metodais. Be to, tuo metu Ženevoje retai skambėjo juokas. Reformatoriai siekė kontroliuoti padėtį ir labai vertino "bažnytinį auklėjimą" - reikalavo laikytis griežtų aprangos taisyklių, draudė šokti, dėl menkiausio prasižengimo nuvarydavo nuo vakarienės stalo...
Autoritariški kalvinistai tuomet buvo mažuma, tačiau labai įtakinga.
Jai priklausė darbščiausi XVIII amžiaus verslininkai, turtingiausi bankininkai ir produktyviausi mokslininkai. Kalvinistai laikė save Dievo išrinktaisiais, pranašesniais už kitus.
J.Calvinas tikėjo neribota Dievo valdžia ir manė, kad viskas nulemta iš anksto. Jis sakė: "Kur Dievas pasiuntė žmogų, ten šis turi ir dirbti." Jei gatvės šlavėjas, bankininkas, kepėjas ar dvasininkas dirba gerai ir yra punktualus, vadinasi, priklauso išrinktiesiems.
J.Calvinas buvo pragmatikas. Ženevoje jis greitai suprato, kad reformacija žlugs, jei miestas praras nepriklausomybę. Ženevai likti nepriklausomai padėjo sąjunga su Bernu ir jos amatininkai, bankininkai bei verslininkai. Šias profesijas J.Calvinas paskelbė šventomis. Tuo metu M.Lutheris manė, kad bankininkai - blogi žmonės, nes kiti mokėjo jiems palūkanas. J.Calvino palaikomi kalvinistai bankininkai greitai tapo geriausi pasaulyje. Iš puritonų kalvinistų šeimos kilęs Benjaminas Franklinas emigravo į Ameriką kurti naujos protestantiškos Jeruzalės ir ten įsteigė elitinius Harvardo, Prinstono ir Jeilio universitetus.
Kalvinistų triumfas
Kalvinistai paskelbė darbą šventu, ir tai padėjo kurtis kapitalistiniam ūkiui. Neatsitiktinai dauguma išsivysčiusių Vakarų šalių - Olandija, Škotija, JAV, Anglija ar Šveicarija - puoselėjo kalvinizmą. XVIII amžiuje kalvinistinei Olandijai tapus stipriausia kapitalistine valstybe, pietinė katalikiška Flandrija atsiliko, nors prieš reformaciją buvo priešingai. Panašiai gyvenimas klostėsi ir Šveicarijoje: klestėjo visi reformuoti miestai - Ciurichas, Bazelis, Ženeva, o katalikiškos sritys skendėjo skurde. Kalvinistinė Naujoji Anglija su savo akmeningomis žemėmis ir rūsčiomis žiemomis taip pat labai greitai pralenkė katalikiškąją ispanakalbę Pietų Ameriką.
Daugiau laisvės ir atsakomybės
Kalvinistai tiesiogiai bendravo su Dievu - jų neskyrė nei valdžia, nei kunigai. Jokie autoritetai nenurodinėjo žmogui jo vietos. Tai suteikė daugiau laisvės ir atsakomybės. J.Calvinas skelbė Dievą absoliučia valdžia ir tvirtino, kad joks karalius neturi konkuruoti su Aukščiausiuoju. Todėl jis siūlė savotišką aristokratinę demokratiją ir propagavo galių atskyrimą, o kaip pavyzdį rodė mažą miestiečių išrinktą Ženevos tarybą, kurioje buvo vienodai atstovaujama pasauliečiams ir dvasininkams. Toks J.Calvino modelis lėmė, kad visos kalvinistinės šalys tapo demokratijos pionierėmis.
Kirbanti abejonė būti pasmerktiems, netikrumas skatino kalvinistus atiduoti visas jėgas darbui. Totalus tikėjimo individualizavimas reiškė, jog žmogus privalo vadovautis tik savimi. Tačiau J.Calvino teorija neturi nieko bendra su turto kaupimu ir asmenybės kultu. Jis skelbė, kad kaupti turtus prasminga tik tada, kai jie investuojami, t. y. patenka į ūkio apytaką ir cirkuliuoja laikantis teisingumo bei labdaros taisyklių. Jei žmonės iškrinta iš šios apytakos, neturi darbo ir negali pasirūpinti savimi, vadinasi, visuomenė blogai sutvarkyta. Dirbti ir užsidirbti buvo laikoma prasminga Dievo atžvilgiu veikla. Toks požiūris veikė kalvinistus kaip narkotikai. Be J.Calvino Vakarai niekada nebūtų buvę tokie turtingi ir laisvi.
