1499 taikos sutartis su Maskva Lietuvai reiškė tik trumpą atokvėpį. Nepasiteisino viltys dėl dinastinės Aleksandro Jogailaičio ir Maskvos dk Ivano III dukros Elenos santuokos, siekiant taikių santykių su rytiniu kaimynu ar bendros politikos prieš totorius. 1500 05 03 Ivanas III pradėjo karą prieš Lietuvos DK. Oficialiu pretekstu tapo 1499 pab. kunigaikščio Semiono Bielskio pabėgimas į Maskvą.
Maskvėnai pasiskelbė stačiatikių teisių Lietuvoje gynėjais: greta Bielskio faktoriaus, pateikė įrodymus dėl Lietuvos dk Elenos vertimo pereiti į katalikybę bei katalikų misionierių veiklos rytinėse, tradiciškai stačiatikiškose Lietuvos žemėse. Paskelbus karą beveik tuo pačiu metu į Maskvos pusę perėjo Černigovo ir Severėnų kunigaikščiai. Maskvos ir Lietuvos karo objektu tapo didžiulės jų teritorijos, prieinančios prie strategiškai svarbios komunikacijos arterijos – Dniepro.
1500 karas vyko trimis frontais: Severėnų, Smolensko ir Toropeco. Maskvėnai gana greitai užėmė Severėnų ir dalies Černigovo žemes. Pagrindiniai karo veiksmai vyko antrajame strategiškai svarbiausiame fronte. Maskvėnams užėmus Dorohobužo tvirtovę prie Dniepro, pusė Lietuvos DK kariuomenės – apie 3 500 raitelių avangardas pajudėjo link Smolensko ir susijungė su 500 Smolensko vietininko Stanislovo Kiškos raitelių. 4000 karių vadovavo didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis. Elitinis lietuvių būrys, pasitikėdamas savo jėgomis ir neįvertinęs priešo – maskvėnai turėjo apie 20 000 karių – ryžosi pereiti į puolimą. Prie Dniepro intako, Vedrošos upės, jie užpuolė centrinės maskvėnų grupuotės stovyklą, tačiau pateko į gerai organizuotą pasalą.
Apie patį mūšį išliko nedaug žinių. Neabejotina, jog jo baigtį nulėmė ne tik maskvėnų sumaniai parinkta taktika, bet ir jų persvara. Kautynės prie Vedrošos baigėsi visišku lietuvių pralaimėjimu. Į Maskvos nelaisvę pateko visa lietuvių karinė vadovybė – didysis etmonas, Anykščių vietininkas Grigas Astikas, Naugarduko vietininkas Liutauras Chrebtavičius, Mikalojus Hlebavičius, kiti Lietuvos didikai.
Vedrošos netektis labai paveikė Lietuvos visuomenę. Kelias į Smolenską tapo atviras. Maskvėnai buvo netoli Smolensko ir turėjo nemažą, bent teorinę galimybę jį užimti. Tuo tarpu kita Lietuvos DK kariuomenės dalis, vadovaujama Aleksandro Jogailaičio, buvo žymiai toliau, apie 200 km. nuo Smolensko, Borisovo rajone. Tačiau maskvėnai apsiribojo pasiekta pergale ir neišnaudojo jos teiktų galimybių. Tad Vedrošos pralaimėjimas buvo daugiau politinės ir moralinės reikšmės. Strategiškai maskvėnai šio laimėjimo neišnaudojo. Lietuvos DK ir jos karinė vadovybė, ypač etmonas K. Ostrogiškis gavo skaudžią pamoką, kurios daugiau nebekartojo – neskaidė negausių savo pajėgų svarbioms operacijoms, atvirkščiai, stengėsi jas koncentruoti.
Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.
© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija
