Siekiant jį sužlugdyti galima elgtis įvairiai: užimti aiškiai priešišką, neaiškiai priešišką, dviprasmišką, melagingai palankią, pagaliau tylaus nepritarimo politiką. Būna, kad referendumas tiesiog boikotuojamas, paprašant savųjų rėmėjų neiti balsuoti.
Motyvai dažnai patys paprasčiausi: dėl „kažkokio” vienkartinio, dalinio politinio klausimo partija juk nerizikuos ilgam prarasti dalies savo rėmėjų. Nejučiomis referendumas tampa partijų manipuliacijų objektu. Tai – klasika. Ne veltui daugelyje pasaulio valstybių į šią tiesioginės demokratijos priemonę žvelgiama įtariai, ji politikos praktikoje nenaudojama arba beveik nenaudojama.
Juolab ginčytina referendumo vertė sprendžiant Europos integracijos klausimus. Analitikai iki šiol tebediskutuoja, kaip vertinti tokį gana keistą dėsningumą: dalis balsuotojų euroreferendumuose balsuoja ne tiek dėl referendumo teiginio, kiek išsako paramą ar nepritarimą to momento valdančiosios partijos politikai.
Tai – tik kai kurios elementarios žinios apie problemišką referendumų prigimtį. Tačiau jei Lietuvos politikai jų turėjo, būtų privalėję kur kas įžvalgiau konstruoti referendumo strategiją. Dabar privelta nedovanotinų (arba labai įžvalgiai suregztų) klaidų, pradedant jau nuo pat sumanymo jį organizuoti.
Kodėl toks užsispyręs nenuovokumas rengiant referendumo įstatymus?
Pirmiausia kas įpūtė mūsų politikams nervingą mintį, esą šis referendumas būtinas? Ir Portugalija, ir Ispanija, ir Graikija sėkmingai integravosi be jokio referendumo. O juk buvo tokios pačios demokratijos naujokės, kaip šiandieną mes. Beje, dar ir todėl mums derėjo būti apdairiems: kol kas nebuvo euroreferendumų patirties nebrandžios demokratijos valstybėse.
Bet elgtasi atvirkščiai: pulta ieškota pagrindimo, kodėl referendumas būtinas. Iš pradžių mėginta apeliuoti į Europos Sąjungos teisę, paskui į Lietuvos Respublikos Konstituciją. Bet juk tokia būtinybė nei ten, nei ten nėra suformuluota.
Pagaliau išaiškėjo, kad referendumai vis dėlto vyks visose narystės siekiančiose valstybėse, išskyrus Kiprą, kuriam kažkodėl visai negėda apsieiti be referendumo; negana to, graikiškosios Kipro dalies integracijai nesutrukdė faktas, jog vis dar nepajėgiama susitaikyti su Kipro turkais.
Sugalvota (čia jau ne vien lietuviškos, o ir mūsų kaimynių ambicijos) atkartoti vadinamąją „domino strategiją”, neblogai pasiteisinusią, kai 1995 m. į Europos Sąjungą stojo Austrija, Suomija, Švedija ir Norvegija. Pirmųjų referendumų sėkmė turėjo paskatinti referendumą kitose, po jų sekusiose.
Tada taip ir atsitiko: pirmosios trys įstojo, tiesa, paskutinė – Norvegija – ne. 2003 m. panašioje referendumų grandinėje Lietuvai atiteko garbinga ketvirtoji pozicija po Maltos, Slovėnijos ir Vengrijos: mat pagal sociologines apklausas, Lietuvoje atrodo esant mažiau euroskeptikų, negu tose, kurios balsuos po Lietuvos.
Deja, jau Vengrijos pavyzdys liudija, kad pokomunistinių valstybių elektoratas elgiasi kur kas mažiau prognozuojamai negu brandžios demokratijos valstybėse. Ignoruoti balsavimą, nusišalinti čia – įprastas reiškinys. Artėjant referendumui Lietuvoje, sociologai nedviprasmiškai teigia: prognozuojant realų dalyvių skaičių, apklausų rezultatus būtina koreguoti panašiu mastu kaip Vengrijoje.
Tad Lietuvoje, panašiai kaip Vengrijoje, gali balsuoti apie 45 procentus sąrašuose esančių rinkėjų. Su skirtingomis politinėmis pasekmėmis: Vengrijoje referendumas paskelbtas laimėjusiu (Vengrijos politikai įstatyme paliko būtiną saugiklį: jei persvara gana didelė, 50 proc. rinkėjų dalyvavimas nėra privalomas).
Kodėl parinktos tokios, o ne kitokios referendumo taisyklės?
Lietuvos Respublikos Konstitucija jokių normų referendumų taisyklėms nenustato. Dar nuo sovietmečio egzistavo monstriškas referendumo įstatymas, pagal kurį referendumo nuostata būdavo laikoma priimta, jei už ją pasisakė daugiau kaip pusė visų Lietuvos rinkėjų. Beje, kai kurie Lietuvos politikai iš pradžių buvo tokie „įžvalgūs”, kad visu rimtumu tą įstatymą pradėjo taikyti ir euroreferendumui.
Nenorėta suvokti, kuo šis referendumas skiriasi nuo kitų. O juk skirtumas akivaizdus: dėl būtinybės ratifikuoti Stojimo sutartį sutaria, bent formaliai, iš esmės visos Lietuvos partijos. Kodėl Seime nebuvo sutarta įvesti ratifikacinio referendumo kategorijos? Jis suteiktų rinkėjams galimybę arba užblokuoti stojimą į Europos Sąjungą (jei jie radikaliai priešiški tokiam Seimo nutarimui), arba jam pritarti. Be įtampų ir dirbtinų dalykų būtų išsiaiškinta tautos valia. Bet nueita kitu, kur kas klaidesniu keliu.
Seimas pajėgė „išmąstyti” tik dvi referendumų kategorijas: privalomąjį ir konsultacinį. Iš pradžių pasikėsinta euroreferendumą priskirti antrajai. Taigi referendumo dalyvių valia, kokia ji bebūtų pareikšta, Seimo niekuo neįpareigotų! Nenuostabu, jog tokį sumanymą teko skubiai atšaukti: tauta iškart subruzdo, visai nepanorusi būti be jokio reikalo varoma į balsavimą, kuris nieko nelemia. Taip, lyg ir natūraliai, referendumas tapo privalomuoju. Rezultatas tikrai specifiškai lietuviškas.
Likiminis Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą klausimas, dėl kurio sutaria visos politinės jėgos, buvo iš esmės prilygintas V.Uspaskicho pasikėsinimams suniokoti Lietuvos politinę sistemą. Tam nepritaria niekas. Dabar ir vienai, ir kitai iniciatyvai paremti arba užblokuoti reikalingas vienodas balsuotojų skaičius.
Šitaip užsižaisti su demokratija turbūt gali tik viena Lietuva. Dabar aktyviems Lietuvos euroskeptikams, sudarantiems mūsų visuomenėje mažumą, padovanojamas veiksmingas politinis ginklas: galima arba agituoti pasisakyti „NE”, arba tiesiog atkalbinėti nuo dalyvavimo referendume.
Pataruoju atveju rezultatas būtų gal net ir dar labiau garantuotas. O aktyvūs Europos Sąjungos šalininkai, kurių Lietuvoje dauguma, mūsų politikų yra tiesiog paraginami mobilizuoti elektorato rezervus. T.y. šįkart atvesti prie balsadėžių tuos, kurie jau dešimt metų nevaikšto į jokius rinkimus, o jei ir ateina, tai daugiausia tik dėl protesto.
Iš kur galėtų rastis elektorato rezervų?
Vytauto Didžiojo universitete atlikti tyrimai rodo, kad šiandienės politinės kultūros sąlygomis Lietuvoje yra pasiektas elektorato „įsotinimas”. Balsuoti eina visada maždaug tie patys. Tie, kurie rinkimuose nelinkę dalyvauti, neina į juos jau nebe pirmus metus. Negalima nepritarti pastangoms išbraukyti iš sąrašų tuos, kurie apskritai yra nežinia kur esantys. Bet ką daryti su tais, kurie tiesiog abejingi? Juk jų vangumas labai sumažina referendumo sėkmės tikimybę.
Yra ir dar viena bėda. Rinkimuose dažnas dalyvauja dėl protesto, siekdamas pakeisti esamą valdžią. Taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių. Gegužės 10–11 d. tikimasi, jog bus balsuojama pozityviai. Kad ta viltis nebūtinai pasiteisina, rodo Vengrijos pavyzdys.
Paprasti žmonės skiria dalykišką informavimą nuo nusaldinto agitavimo, o Lietuvos elitas – ne?
Dar viena labai rimta problema: Lietuvos žmonės apie narystę Europos Sąjungoje yra nepakankamai informuoti. Preliminarūs mūsų atlikto tyrimo rezultatai liudija paradoksalų faktą: itin menkai situacijoje susigaudo tie, kuriems pranašumai po įstojimo bus didžiausi, t.y. gyvenantieji kaime. Kodėl taip atsitiko, suprasti nesunku: nebuvo skleidžiama specifinė informacija, rūpima skirtingoms gyventojų grupėms.
Tie, kurie privalėjo rimtai nagrinėti eurointegracijos procesą (savivaldybių, kitų institucijų provincijoje darbuotojai, atsakingi už darbą su kaimo gyventojais), nepakankamai rūpinosi savo kvalifikacijos kėlimu, juolab nesimokė ir nebuvo mokomi, kaip kaimo žmogui paprastai ir suprantamai išaiškinti gana painią išmokų sistemą. Juk, kita vertus, tai politiškai buvo paprasčiausia: kaimo žmonių po integracijos bus vienareikšmiškai geresnė padėtis, negu yra šiandien. Tuo tarpu sugebėta išgauti priešingą politinį efektą: kaime šiuo metu kaip tik daugiausiai tų, kurie vis dar nesuvokia integracijos pranašumų.
Užuot nuolat ir nuosekliai informavus, likus iki referendumo keletui savaičių, buvo užpirkta nepigi agitacinė kampanija. Jau pirmoji kaimo žmonių reakcija buvo vienareikšmė: „Matyt, valdžia labai suinteresuota stojimu į ES ir siekia mums per jėgą tą sprendimą įpiršti”.
Prisimenant, jog valdžia nėra populiari, prognozė paprasta: tokia įkyri, nusaldinta agitacija prieš tai reikiamai neinformavus gali duoti kaip tik priešingą efektą. Ką referendume veikti neinformuotiems, abejingiems, nusivylusiems? Veikiausiai jie rinksis paprasčiausią išeitį: neis balsuoti.
Lietuva dėl silpnai organizuoto euroskeptikų judėjimo visu rimtumu nepajuto ir dar vienos akademinėje literatūroje aprašytos specifinės referendumų problemos: derėtų atskirti informavimą nuo agitacijos. Lietuvoje kol kas tylomis „praėjo” faktas, jog Vyriausybės lėšomis, t.y. už visų mokesčių mokėtojų pinigus, buvo pasamdyta kampanija, agituojanti tik už teiginį „TAIP”. Švelniai tariant, tai nelabai sietina su lygiomis teisėmis tų, kurie gali pretenduoti gauti pinigų savajai agitacijai už nuostatą „NE”.
Gobšus moka du kartus?
Šiam referendumui neįvykus, tektų organizuoti naują. Čia paminėtos ir nepaminėtos ydos bei klaidos būtų „staiga” suvoktos. Vėl tektų sielotis, kad mes kitokie negu mūsų kaimynai, net jei Lietuvoje referendume dalyvautų panašus procentas balsuotojų kaip Vengrijoje. Beje, kaimynams, balsuosiantiems po mūsų, nusiųsime nekokią žinią, ypač jei užsispirsime kartoti, jog referendumas neįvyko, nors absoliuti dauguma būtų balsavusi „TAIP”.
O mums vėl bus proga save suvokti kaip „nevykėlių” tautą, nors būtume „kalti” tik tuo, kad išsirenkame nevykėlius politikus, kurie neparinko apgalvotų referendumo taisyklių. Patys politikai turėtų progą piktdžiugiškai naudotis kliše „patys nėjote – nelabai norėjote”.
Žinoma, ilgainiui išaiškėtų, ar čia minėtas „lyg ir” nesusivokimas, politikos elementoriaus nežinojimas kartais nėra toliaregiški išskaičiavimai. Būtų pašalinta keletas iešmininkų, o gal tai sudarytų valdžiai progą „pasišluoti” kai kuriose eurointegracinėse institucijose. Išaiškėtų, kad reikia informuoti tautą geriau. Tektų tam patelkti kur kas rimtesnius resursus. Kažkam nubyrėtų išskirtiniai užsakymai. Vargu ar naujam referendumui pakaktų ir keliolikos milijonų. Per tą laiką suaktyvėtų euroskeptikai – būtų su kuo kovoti.
Savo veiksmus kampanijoje tektų grįsti normalia politine rizika, t.y. šiuo tuo daugiau negu vien kinkadrebyste, bijant prarasti netvarią savo partijėlės rėmėjų paramą. Galbūt tai ne visi pajėgtų – kai kuriose partijose imtų grėsti skilimai. Pagaliau tektų be melo ir gandų, paprastai ir profesionaliai informuoti įvairias gyventojų grupes apie narystės privalumus.
Tai taip nuobodžiai paprasta ir, nors ir labai nelengvai, bet įgyvendinama. Sunkiau kitkas: suvokti, kad ydų šaknys – neteisingai suvoktos referendumo taisyklės. Po neįvykusio referendumo jas pakeisti nebūtų politiškai paprasta. Kur kas mažesnė politinė rizika būtų sutarti iki referendumo, ypatingos skubos tvarka štai šiomis dienomis.
Pakaktų priimti paprastą nuostatą: referendumui neįvykus, tačiau daugumai dalyvavusių pasisakius „TAIP”, Stojimo sutartį paliekama teisė ratifikuoti Seimui.
Be abejo, galima rasti ir kitų sprendimų, nesikertančių su demokratijos principais ir praktika. Reikėtų tik politinės valios. Laiko – nors ir labai nedaug – dar yra.
