aA
Daugiau nei pusė milijono gelbėtojų armija savo gyvybių ir sveikatos kaina plovė radioaktyvių dulkių sluoksnį nuo žemės paviršiaus, rinko ir krovė į sarkofagą branduolinį kurą. Pasitinkant (sekmadienį) 23-iąsias sprogimo Černobylio atominėje elektrinėje metines, aiškėja, kad Rusijos valdžiai, siuntusiai į pražūtį jaunus ir sveikus žmones, pasiligoję jie tapo nereikalinga našta.
Černobylio atominė elektrinė
Černobylio atominė elektrinė
© Corbis

Likvidatoriams panaikinta dauguma lengvatų, o į jų raginimus pasimokyti iš praeities klaidų žiūrima kaip į silpnapročių svaičiojimus.

Patirtį vertina JAV

„Žiūrėdamas į betvarkę mūsų energetikoje, kai atominei energetikai vadovauja žmogus, tvirtinantis, kad maudytis ežere prie Černobylio visiškai saugu, išsimaudęs pats ir siūlantis pakartoti šį žygdarbį Vladimirui Putinui, aš suprantu, kad panašių katastrofų artimiausiu metu neišvengsime“, – tvirtino „Černobylio invalidų socialinės apsaugos centro“ prezidentas, generolas Nikolajus Tarakanovas.

Jis pats 1986 metais tris mėnesius vadovavo būriui, rinkusiam radioaktyvias atliekas nuo antro ir trečio reaktoriaus stogo. Jam pavaldūs kariai per vos 2 – 3 minutes praleistas ant stogo gaudavo milžiniškas radiacijos dozes. Dar ir šiandien generolas, pamatęs eilinius, prisimena jų vardus ir priėjęs skuba apkabinti.

Nikolajus Tarakanovas
© A.Žukovskio nuotr.

„Iš viso per Černobylį praėjo 600 tūkstančių žmonių, tai buvo beprotiškas sprendimas, priimtas mūsų „mylimo“ politinio biuro. Kareiviai plovė gatves kaimuose ir gyvenvietėse, kurios taip ir liko negyvenamos. Tai kam buvo reikalingas tas tiek aukų pareikalavęs darbas?“, – kaskart užduoda tą patį retorinį klausimą aplinkiniams karininkas.

Pats N. Tarakanovas jau po dviejų mėnesių darbo radioaktyvioj aplinkoj susirgo spinduline liga. Tai jis suprato, kai kartą skusdamasis įsipjovė ir pats nesugebėjo sustabdyti kraujavimo. Savo atspaudą paliko ir dveji metai, praleisti ligoninėje. Generolo gyvybę tuomet išgelbėjo amerikiečių gydytojai. Šiandien buvęs likvidatorius - vieno JAV universitetų branduolinio saugumo klausimais dėstytojas.

„Aš dažnai skaitau paskaitas JAV. Mes labai blogai iki šiol ruošiame operatorius. Prie elektrinės valdymo buvo prileidžiami visiškai žali jaunuoliai. Juk mūsų žmonės nuostabūs, pasiaukojantys. Kai sprogo reaktorius, gaisrininkai atvyko per keturias minutes, 50 tūkstančių žmonių evakuacija iš Pripetės įvykdyta per 3 valandas. O mano kareiviai? Verkiau, siųsdamas juos grafito atplaišų. Prašiau, kad atleistų man“, – kalbėjo N. Tarakanovas.

Prisimena Afganistaną ir Čėčėniją

Josifas Kabzonas
© A.Žukovskio nuotr.

Garsus Tarybų Sąjungos, o dabar Rusijos dainininkas Josifas Kabzonas, kalbėdamas apie Černobylį, kuriame koncertavo 1986 metų vasarą, prisimena ir kitus karštuosius taškus. Jam visi šie objektai, neatsiejami vienas nuo kito kaip valdžios aplaidumo ir nesiskaitymo su žmonėmis įrodymas. O žmonės, atsidūrę „karštuose taškuose“, artisto nuomone, keičiasi, būtent todėl jis ir siekdavo pamatyti juos iš arčiau.

„Pirmoji mano komandiruotė buvo 1969 metais į Damansko salą, karinio konflikto su Kinija metu. Mačiau karstus su karių kūnais, kurių Leonido Brežnevo sprendimu buvo nuspręsta neatiduoti tėvams, o palaidoti vietoje. Pernai sala atiteko Kinijai kartu su ją gynusiais karių kūnais“, – prisiminė J. Kabzonas.

Po Damansko dainininkas 1980 metais pabuvojo Afganistane, vėliau sekė Černobylis. Iš ten J. Kabzonui labiausiai įsiminė įspėjimas apie užkrėstas gėles ir po kelerių metų pasireiškusi sunki liga, apie kurią jis sutiko dabar papasakoti.

„Pirmąkart sužinojau, kas yra radiacija. O dar kai pasakė apie užkrėstas gėlės, man kilo naivus klausimas: kuo gi gali būti užkrėstos gėlės? Buvau tik vieną dieną, tačiau tą dieną man dingo balsas, ko niekada nebūdavo, o po daugiau nei 5 metų gydytojai konstatavo sunkią vėžio formą, buvo atlikta operacija. Tuomet chirurgai vienareikšmiškai pasakė, kad tai Černobylio pasekmė“, – atviravo garsenybė.

Laukė naujo sprogimo

Generolo N. Tarakanovo ir J. Kabzono likimas ištiko per pusę milijono žmonių, pabuvojusių Černobylyje. Iš viso nukentėjusiųjų skaičius klubo „Pasitikėjimas“ duomenimis - 1,7 milijono žmonių. Tačiau aukų galėjo būti dar daugiau, įsitikinę sprogimo pasekmių likvidavimo vadovai.

Jie kalba apie daugeliui metų įslaptintą „Pravdos“ laikraščio mokslo skyriaus redaktoriaus laišką komunistų partijos politiniam biurui. Jame buvo rašoma, kad partiniai bosai, Kijeve išvedę į gegužės 1-osios demonstracijas tūkstantines žmonių minias, patys išsiuntė savo šeimas ne tik iš Kijevo, bet ir iš Ukrainos. Bei artimiausiu metu ruošiesi tą patį padaryti patys. Toks „grietinėlės“ elgesys buvo neatsitiktinis, tvirtina N. Tarakanovo kolegos.

Aleksandras Astapovas
© A.Žukovskio nuotr.

„Naktį iš gegužės 8 d. į 9 d. mes laukėme naujo 200 kilotonų galingumo branduolinio sprogimo. Tai dešimt kartų galingesnis sprogimas, nei bombos, numestos ant Hirosimos. Aišku, partinė vadovybė Ukrainoje ir Baltarusijoje apie tai žinojo, bet rūpinosi tik savo kailiu, o ką daryti su žmonėmis - laukė „nurodymo iš viršaus“, – pasakojo Aleksandras Astapovas, „Visuomeninio Tarybų Sąjungos didvyrių paramos“ fondo vadovas.

Tuo pat metu jau buvo atsiųsti slapti nurodymai pradėti masinę evakuaciją iš pietų ir centrinės Baltarusijos, įskaitant ir Bobruiską. Pateikti planai paleisti dalį kalinių iš keturių didžiulių kolonijų, nes transporto visiems žmonėms išvežti trūko. Specialistams tik per stebuklą pavyko sustabdyti nevaldomą branduolinę reakciją ir antras sprogimas neįvyko.

Žemėlapis buvo pakoreguotas

„Žmonių didvyriškumas – produktas, kurio Rusijoje pagaminama daugiausia. Niekada neskaičiavome žmonių nei per II Pasaulinį karą, nei Afganistane, nei Čečėnijoje. Ir nežiūrėjome, reikalingos tos aukos ar beprasmės. Džiaugiuosi, kad neįvyko antras sprogimas. Aišku, buvo evakuacijos planai, bet netgi po pirmojo sprogimo sudaryti planai buvo nuolat koreguojami“, – aiškino Anatolijus Kulikovas, buvęs Rusijos vidaus reikalų ministras, 1986 metais vadovavęs vienai Minsko divizijai.

Generolo užduotis buvo nustatyti 30 kilometrų negyvenamą zoną. Jis tai padarė kaip profesionalas, pats asmeniškai su dozimetrininkų grupe ir gynybos ministerijos atstovais malūnsparniu skraidė po rajoną, sudarė radioaktyvaus pavojaus zoną. Tačiau radioaktyvi realybė kirtosi su Maskvos planais.

„Štai Baltarusijos teritorijoje yra kaimas Saviči. Ten buvo labai stambus gyvulių auginimo kompleksas. 14 tūkstančių raguočių. Visa tai reikėjo evakuoti, nes Savičiai pateko į tą zoną. Tačiau nedelsiant iš Minsko su Maskvos palaiminimu atėjo nurodymas pakeisti negyvenamos zonos ribas taip, kad Savičiai nepatektų į tą zoną. Dabar ten „viskas gerai“. Iki šiol, nors radiacijos kiekis aukštas“, – sakė V. Kulikovas.

Kariškis pateikė ir daugiau pavyzdžių iš savo patirties. Jo duomenimis, radiacija buvo užkrėsta 80 procentų Baltarusijos teritorijos, o kartą suklydus ir keturis karinius miestelius įkūrus padidintos radiacijos zonoje, jau kitądien iš Maskvos buvo atsiųsta telegrama, nurodant naujas radiacijos kenksmingumo normas, pagal kurias miesteliai tapo gyvenami.

Jaučiasi atstumtaisiais

Šiandien radioaktyvių zonų žemėlapį taip pat reikėtų koreguoti ir pirmiausia dėl yrančio sarkofago, po kuriuo paslėptas vis dar rusenantis branduolinis kuras. Tai tiksinti bomba, mano N. Tarakanovas ir tvirtina, kad visuomet buvo prieš tokį problemos sprendimo būdą, o dabar tuo įsitikina dar labiau.

„Aš siūliau geresni būdą – visas atliekas sukrauti po Kremliaus langais. Juolab tokius nuostabius ministrus turime. Dieve mano, jei aš žinočiau, kad Michailas Zurabovas (buvęs sveikatos apsaugos, dabar prezidento patarėjas socialinių reformų klausimais) ir Jevgenijus Adamovas (buvęs atominės energetikos ministras) dirbę Černobylyje taps ministrais... Aš asmeniškai būčiau juos išvaręs ant stogo rinkti radioaktyvių atliekų. Plikomis rankomis rinktų, ir ne 2 – 3 minutes, o trys valandas, kad jiems viskas nukristų, ką jie ten dar turi“, – piktinosi N. Tarakanovas.

Ministrus jis vadino „neišmanėliais“ ir „parsidavėliais“, kurie kasdien matę į mirtį einančius žmones, šiandien tapo „akli“ ir „kurti“ jų maldavimams, bei patys pirmieji pritarė visų lengvatų naikinimui. Dabar likvidavę avarijos atominėje elektrinėje padarinius žmonės patys privalo susimokėti už naudojimąsi visuomeniniu transportu, už savo lėšas turi vykti gydytis į sanatorijas. Tuo pat metu oficialiai nukentėjusių nuo katastrofos skaičius nesikeičia nuo 1986 metų. Šiandien oficialiai mirusių nuo katastrofos Černobylio atominėje elektrinėje – 28 žmonės.

Istorija

1986 metų balandžio 26 dieną ketvirtajame Černobylio atominės elektrinės (Ukraina) bloke įvyko sprogimas. Sprogimo metu reaktorius buvo visiškai sugriautas, o į atmosferą pateko didelis radioaktyvių medžiagų kiekis.

Radioaktyvus debesis pasiekė Skandinaviją, D. Britaniją ir rytinę JAV pakrantę. Radiacija praslinko virš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos. Apie 60 procentų visų radioaktyvių atliekų teko Baltarusijai. Taip pat buvo užkrėstos didelės Rusijos ir Ukrainos teritorijos. Iš zonų, kurios buvo oficialiai pripažintos užkrėstomis, iškeldinta per 200 tūkstančių gyventojų, tarp jų - 50 tūkstančių gyventojų turintis Pripetės miestas.

Šiuo metu tai didžiausia avarija, įvykusi per visą branduolinės energetikos istoriją. Labiausiai tikėtina avarijos priežastis - elektrinėje vykęs eksperimentas, kurio metu buvo pažeistos reaktoriaus eksploatacijos taisyklės ir saugumo reikalavimai.

Likvidacija

Siekiant išvengti pakartotinio sprogimo ir grandininės reakcijos, po sugriuvusiu reaktoriumi iškastas tunelis, kuriame įrengta aušinimo suskystintu azotu sistema, į patį reaktorių buvo numesta per 5000 tonų įvairių medžiagų:

- 2400 tonų švino;
- 40 tonų boro karbido;
- 800 tonų dolomito;
- 1800 tonų smėlio ir molio.

Pasekmės

Baltarusijoje atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad buvusių likvidatorių sergamumas yra aukštesnis, nei tos pačios amžiaus grupės gyventojų.

Vėžiniai susirgimai: 1,6 – 2 kartus.
Medžiagų apykaitos ir imuniteto ligos: 7 – 11 kartų.
Kraujotakos organų ir kraujo ligos: 5 – 7 karto.
Psichiniai susirgimai: 2 – 6 kartus.
Kvėpavimo organų ligos: 1,4 karto.
Virškinimo organų ligos: 2 – 6 kartus.
Šlapimo sistemos ligos: 1,6 karto.
Kaulų – raumenų ligos: 3 – 5 kartus.

Šaltinis: Progetto Humus


Katastrofos likvidatoriai neturėjo uniformų, pritaikytų dirbti radioaktyvioje aplinkoje, todėl paskirtieji dirbti ant stogo ar kitose stipriai užterštose zonose buvo priversti patys pasigaminti kostiumus iš 2-4 milimetrų storumo švino lakštų. Kareiviai karpė švininius lakštus gabalais ir kišo juo po medvilniniais kombinezonais. Ypač buvo stengiamasi apsaugoti stuburą, kaulų čiulpus. Protingiausieji priekyje užsidėjo ir švininį „figos lapą“.

Ukrainoje minimos 23-iosios Černobylio katastrofos metinės

Ukraina anksti sekmadienį pagerbė lygiai prieš 23 metus įvykusios Černobylio katastrofos - didžiausios pasaulio branduolinės avarijos - aukas.

"Šiandien su dideliu liūdesiu prisimename tuos didvyrius, kurie kovojo su branduoline audra ir pasiaukojo dėl mūsų ir mūsų vaikų", - sakoma prezidento Viktoro Juščenkos kreipimesi, kurį paskelbė jo spaudos tarnyba.

Maždaug 100 ukrainiečių, tarp jų - prezidentas ir kiti aukščiausio rango pareigūnai, naktį padėjo vainikus prie paminklo Černobylio aukoms Kijeve ir per pamaldas šiai tragedijai paminėti uždegė žvakutes, praneša žurnalistai.

Vadinamieji likviduotojai, kurie po tos katastrofos dalyvavo valant jos vietą, savo ruožtu apjuosė aplink paminklą ilgą eglių šakų girliandą. Daugelis jų negalėjo sutramdyti ašarų.

Slavutičiaus miestelyje, kuris yra 50 km nuo avarijos vietos ir kur gyveno daugelis Černobylio atominės elektrinės darbuotojų, į naktinį budėjimą susirinko šimtai žmonių, kurie prie paminklo aukoms padėjo gėlių ir uždegė žvakutes.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.