aA
Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.
Sekmadienio Evangelija. Aštuntoji diena
© D.Tunkūno nuotr.
Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Jn 20, 19-31)

Šio sekmadienio Evangelija pasakoja, jog prisikėlęs Jėzus apsireiškė mokiniams pirmosios savaitės dienos vakare ir vėl pasirodė jiems toje pačioje vietoje po aštuonių dienų. Tad nuo pat pradžių krikščionių bendruomenė pradėjo švęsti Prisikėlimo slėpinį kas aštuntą dieną, kuri vadinasi Viešpaties diena arba sekmadieniu (lot. dies domenica).

Tačiau šiandienos Evangelija neapsistoja vien tik prie tikėjimu besidžiaugiančios bendruomenės, bet, pasakodama apie Tomo abejonę, eina pasitikti industrinio amžiaus žmogaus, kuris tiki tik tuo, ką galima pamatyti, paliesti, pasverti, išmatuoti, apskaičiuoti, kuriam Prisikėlimo slėpinys yra svetimas, įtartinas ar net juokingas. Tomą galime vadinti mūsų amžininku tarp apaštalų.

Vis dėlto, šv. Grigalius Didysis († 604) sako, kad savo netikėjimu Tomas mums yra žymiai naudingesnis, negu visi kiti apaštalai, kurie gana greit įtikėjo. Taip besielgdamas, Tomas tam tikra prasme privertė Jėzų „paliečiamai“ įrodyti savo prisikėlimo tiesą. Jo tikėjimas Prisikėlimu tapo sustiprintas ir brandus abejonių dėka. Tam tikra dalimi tai tiesa, kai kalbame ir apie daugybę šiandieninių „tomų“, kurie yra netikintys.

Pagarbus dialogas su netikinčiaisiais yra labai naudingas. Visų pirma mus, tikinčius, daro nuolankius, primena, kad tikėjimas nėra privilegija ar nauda. Mes tikėjimo negalime įrodyti ar primesti, o tik pasiūlyti ir parodyti gyvenimu.

„Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojiesi, lyg nebūtum gavęs?”, – sako šv. Paulius (1 Kor 4, 7). Savo esme tikėjimas nėra nuopelnas, bet – dovana, o kaip kiekviena dovana, taip ir tikėjimas gali būti patiriamas tik dėkingumu ir nuolankumu.

Pokalbiai su netikinčiaisiais mums padeda taip pat apvalyti savo tikėjimą nuo klaidingų Dievo įvaizdžių. Labai dažnai tai, ką netikintieji atmeta, nėra tikras Dievas, gyvasis Biblijos Dievas, bet iškreiptas Dievo paveikslas, kurį patys tikintieji ir susikūrė.

Atmesdami tokį Dievą, netikintieji mus priverčia sugrįžti prie pėdsakų gyvo ir tikro Dievo, kuris yra anapus mūsų įsivaizdavimo ir paaiškinimo.
Žinoma, norėtųsi, kad šv. Tomas rastų šiandien pasekėjų ne tik pirmoje šio pasakojimo dalyje, kai pareiškia esąs netikintis, bet taip pat ir pabaigos dalyje, kai ištaria didingus tikėjimo žodžius: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“.

Tomas yra sektinas ir dėl kito dalyko. Jis neužtrenkia durų, neužsirakina savo pozicijoje, nepadeda taško vieną kartą ir visiems laikams, manydamas, kad jau problema išspręsta. Iš tiesų, po aštuonių dienų jį randame kartu su kitais apaštalais kambaryje. Juk jei nebūtų norėjęs tikėti arba vėl įtikėti, nebūtų ten buvęs. Jis nori pamatyti, paliesti – taigi jis ieško.

Ir pagaliau, pamatęs bei palietęs ranka, jis sušunka, atsigręžęs į Jėzų, ne kaip nugalėtas, bet kaip nugalėtojas: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“. Niekas iš mokinių nebuvo dar taip aiškiai pasakęs apie Kristaus dieviškumą, kaip Tomas, kurio nebuvo kartu su kitais mokiniais „pirmosios savaitės dienos vakare”.