Pasak kitų, šventės vardas yra kilęs iš carrus navalis – kadai Saturno garbei arklio tempto laivo pavidalo vežimo su persirengėliais. Nors dėl karnavalo ištakų ir kilmės tebesiginčijama iki šiol, aišku viena, kad tai ne krikščioniškas paprotys. Priešingai, įvairiais istoriniais laikmečiais Bažnyčia su juo įnirtingai kovojo. Tačiau sunaikinti neįstengė.
Karnavalo ištakų vertėtų ieškoti ne miestietiškų švenčių turinyje, o kaimo tradicijose, nuo kurių miestų karnavalai jau seniai nutolo. Kas slypi po pašėlusiomis išdaigomis ir margaspalviais reginiais pavirtusiomis linksmomis pramogomis?
Senieji papročiai ir apeigos pasiekę mūsų laikus dažnai nesuprantami todėl, kad juos vertiname materialistiniu, pragmatiniu nūdienos požiūriu. Todėl ir neįžvelgiame jų giluminės simbolinės prasmės. Atėjus Užgavėnėms Lietuvoje skamba: „Žiema žiema, bėk iš kiemo“. Globaliniam atšilimui įsibėgėjant tenka susimąstyti – ar ne per toli išvarėme žiemą? Tuoj gali tekti dar garsiau kviesti ją grįžti atgal...
Lietuviškos Užgavėnės išsaugojo mums labai senus apeigų veikėjus. Archajiškiausi iš jų – Užgavėnių pamėklė ir persirengėliai gyvūnų kaukėmis: ožys, gervė, žirgas, meška ir kiti. Žemaičiai išlaikė ir senovišką Užgavėnių pamėklės vardą – Morė. Ji artima kitų tautų žinomoms mitinėms piktosioms dvasioms įvardijamoms panašiu vardu.
Štai sanskrito arba pali kalboje māra reiškia – „žudantis“, „naikinantis“. Budizmo mitologijoje taip vadinama dievybė įasmeninanti blogį ir visa, kas veda į mirtį gyvas būtybes. Slavų mitologijoje taip pat žinoma mitinė būtybė kenkėja – mora, marena, marucha, kikimora... Lietuviškose sakmėse morėmis vadintos laumės. Aukštaitijoje Morės vietoje pasitelkiamas Gavėnas, Kanapinis, Lašininis.
Pagrindinė Užgavėnių karnavalo apeiga – kaukėtų persirengėlių procesija, einanti paskui ypatingą vežimą. Vežimas daromas iš pavažos ir prie jos pritvirtinto tekinio ant kurio sukiojasi pritvirtinta Morė. Persirengėliai muša Morę pagaliais, apmėto sniego gniūžtėmis. Morė ginasi – sukdamasi ant rato švaistosi spragilais, čaižo savo persekiotojus botagu arba uždrožia jiems šluota.
Pasibaigus linksmoms vaikštynėms, Morė deginama arba skandinama. Seniau per Kalėdas ir Užgavėnes kaukininkų procesija dar tampydavo, mušdavo ir degindavo kaladę. Manoma, kad tiek kaladės, tiek Morės naikinimo papročiai yra giminingi ir reiškia ne kokios nors personifikuotos žiemos išvarymą, o Saulės šviesą stelbusios ir visas negeroves skleidusios būtybės sunaikinimą. Mitines būtybes ir didvyrius įkūnijantys kaukininkai, sunaikindami mirties dvasią – išvaduodavo Saulę, kuri nuo šiol dar skaisčiau spindėdama skubins pavasarį ir artins vasaros gėrybių laiką.
Persirenginėjimo gyvuliais, ant rato pasodintos mitinės būtybės atvaizdo vežiojimas ir kaladės vilkimo ritualų sugretinimas Kalėdų ir Užgavėnių šventėse duoda pagrindą spėti abu šias apeigas galėjus būti grindžiamas bendru mitiniu siužetu. Tokiu siužetu galėjo būti – Saulės vadavimo mitas.
Kad toks mitas Lietuvoje buvo žinomas 1477 m. metais knygoje “Įvairių įvykių ir vietų aprašymas” mini Enėjas Silvijus Piccolominis, perteikęs vienuolio J.Prahiškio, apie XIV a. pabaigoje arba pirmaisiais XV a. metais Lietuvoje platinusio krikščionybę, pasakojimą: “Vykdamas tolyn, rado kitą gentį, kuri garbino Saulę ir labai pagarbiai laikė nepaprasto didumo geležinį kūjį.
Žyniai paklausti ką reiškia šis garbinimas, atsakę, jog kadaise ištisus mėnesius nebuvę matyti Saulės, kurią galingasis karalius buvo sugavęs ir uždaręs pačiame tvirčiausiame bokšte. Tada atėję Saulei į pagalbą Zodiako ženklai. Didžiuliu kūju jie sudaužę bokštą, išlaisvinę Saulę ir grąžinę ją žmonėms. Taigi esąs vertas pagarbos įrankis, kuriuo mirtingieji atgavę šviesą”.
Lietuviškuose ir latviškuose mituose apskritai teigiama, kad Saulė atsirado danguje tik tuomet, kai ją nukalė dangiškas kalvis arba kalviai. Žiemos Saulės sugrįžimo dainoje žinomas „auksinį žiedą, aukso vainiką arba auksinę taurę“ kalančių kosminių kalvių motyvas, kaip ir pats Kalėdų vardas mūsų protėviams, matyt, aiškiai asocijavęsis su Saulės nukalimo kilmės mitu.
Įdomu pastebėti, kad vienas iš latvių Kalėdų ir Užgavėnių persirengėlių vardų yra – „kūjininkai“ (kūjinieki arba kūjneši). Nors latviškai kūja reiškia jau ne kūjį, o kuoką, pagalį, tačiau asociacija su pagrindinio Saulės vadavimo mito veiksmu išlieka.
Dar įdomiau, kad kai kur Lietuvoje Užgavėnių kaukininkai buvo vadinami zodijais (!). Toks jų įvardijimas ir be to etnografinėje medžiagoje sutinkamas teiginys, esą procesijos kaukininkų būdavo 12, užveda ant minties, kodėl vienuolis Prahiškis lietuviškus mitinius Saulės vadotojus susiejo su Zodiako ženklais.
Viena iš svarbiausių nuorodų į Užgavėnių ritualo esmę gali būti pagrindas, ant kurio tvirtinamas Morės stabas, tai yra – vežimo tekinis, kuris senojoje tradicijoje laikytas materialiu Saulės simboliu. Todėl ant Saulės disko stovinti Morė yra jį apsėdusi ir privalo būti nuo jo nuimta. Dar daugiau, esama etnografinių užrašų, pažyminčių, kad persirengėliai sudeginę Morę, atlieka apeiginius veiksmus ir su pačiu tekiniu, ant kurio buvo pasodinta Morė.
Ratas išlaisvintas iš Morės pagarbiai nešamas ant kalnelio kur bus švenčiama Rasos šventė ir iškeliamas ant aukštos karties. Pagal tos karties metamą šešėlį dar buvo skaičiuojamas laikas nustatant ilgiausią metų diena.
Manoma, kad šventinės kaukės, dainos, apeiginiai judesiai ir veiksmai buvo nukreipti į gamtos galių žadinimą. Kur ir kokias galias žmogus galėjo pažadinti ir pasitelkti atsilaikymui prieš ligas, badą, sunkmetį?.. Kaip pasiekti šventinių palinkėjimų – Laimės ir Skalsos, Sveikatos, Darnos? Juk Dievai nedalina žemiško gyvenimo gėrybių. Mes patys esame šių gėrybių kūrėjai. Iš Dievų ir Protėvių galime tikėtis tik kūrybinių galių palaikymo ir papildymo – jei pristingame jų.
Užgavėnių apeigose galima įžvelgti siekį ieškoti jėgų savo kūno ir sielos atsigavėjimui, pasitelkus Saulės šviesos ir gyvūnų vaizdinius. Kalėdos ir Užgavėnės tai sudėtingas laikas kai tamsa jau traukiasi, o žmogui – sunkiausia, nes ant išsekimo ribos jo gyvybinių išteklių atsargos. Tuomet mūsų protėviai apeigomis siekė atsispirti amžinajai tamsai, vaduodami Saulę iš ją apsėdusių tamsos galių. Bet gi Saulė sugrįžta, žiema pasitraukia ir vasara ateina be jokių apeigų? Taip, bet tuomet jau gali nebebūti mūsų pačių. Kokios gi kitos pasaulio pabaigos turėtumėm saugotis, jei ne tos, kai su pasauliu tenka atsisveikinti asmeniškai mums. Tuomet užgęsta Saulė ir žvaigždės, išnyksta Žemė, pražūsta visi artimieji ir draugai, išsisklaido turtai...
Tad Morės įveikimas – ne žiemos išvarymas, o atsikratymas visko kas mus marina ir naikina: ligų, apatijų, virusų, depresijų ir kitų negerovių. Žiema atėjo ir praeis, o išgyventi reiks visais metų laikais. Todėl siekdami apeiginiais veiksmais nutolinti pasaulio pabaigą, pratęsti Saulės spindėjimą ir paskatinti gyvybės atsigavėjimą mūsų protėviai pasitelkdavo priemones įgalinančias pažadinti mumyse glūdinčias kosmines galias.
Evoliucijos eigoje žmonės tapatinosi su gyvūnais ir bandydami suvokti jų ypatybes ir psichologiją, per ilgą laiką išmoko persiimti gyvūnų savybėmis. Gyvūno vaizdinio aiškumas ir konkretumas duodavo žmogui galimybę ne tik suvokti savo paties viduje tūnančius gamtinius instinktus, bet ir mokėti su jais elgtis ir juos panaudoti.
Gyvūnų vaizdiniai ir šiandien iškalbingai primena, kad norime mes to ar ne, tebegyvename veikiami instinktų. Mūsų instinktai savaime nėra nei blogi nei geri, jie kaip laukiniai gyvūnai yra tiesiog gamtos dalimi. Jų naudingumas mums, priklauso nuo to ar gebame juos suvaldyti, ar paliekame valdomi jų. Tik prijaukinę instinktus it laukinius gyvūnus galime pasitelkti jų turimą galią.
Iš baisiausių Užgavėnių kaukių žvelgiantys į mus mūsų tikrieji „aš“ suteikia progą atpažinti savo asmeninę savastį. Tik per ją galime susigrąžinti dvasinę šviesą ir atgauti išsklaidytas pirmaprades galias.
